Apie tai, kas trukdo pasirašyti susitarimą ir kaip sekasi saugoti Lietuvos miškus, laidoje „Dienos komentaras“ kalbėjo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė.
Pernai buvo baigtas derinti Nacionalinis susitarimas dėl miškų, bet jis vis dar nepasirašytas. Kodėl?
Sakyčiau, kad parlamentinės partijos, kurios yra valdančiojoje daugumoje, vienareikšmiškai yra sutarusios dėl to, jog mes galėtumėme pasirašyti visuomenėje suderintą dokumentą, tačiau opozicija, ypač socialdemokratai, priėmė sprendimą, kad prie nacionalinio susitarimo neprisidės ir jo nepasirašys. Tada iš eilės sekė partija „Vardan Lietuvos“, jie teigė, jog jei jie nepasirašys, tai ir mes nepasirašysime. Tada „Darbo partija“ taip pat pasakė, kad jei kai kurie nepasirašo, tai ir mes ne.
Kodėl nepasirašo socialdemokratai? Kas jiems nepatinka?
Tiesą pasakius, jie negali pasakyti, kas jiems nepatinka. Jie nuo pat pradžių kaip ir visos parlamentinės partijos buvo įtrauktos į procesą, tarp tų 400 žmonių buvo atstovai iš kiekvienos politinės parlamentinės ir ne tik parlamentinės partijos. Kai klausi tiesiogiai dalyvavusių žmonių, pasakyti konkrečių susitarimų, kurios yra nacionaliniame susitarime, jie negeba.
Kita vertus, su ministru sutarėme judėti toliau, nors ir iš pradžių buvo sutarta, kad kol nebus nacionalinio miškų susitarimo, nejudėsime ir nekeisime nei vieno įstatymo, kuris reguliuotų miškų klausimus, bet vis dėl to mes matome manipuliacijas, nes kai kurie sektoriai ir nenori, jog miškų įstatymas keistųsi.
Kurie tai sektoriai?
Daugiausiai miškų pramonės sektoriai. Jie nenori, kad ateitų pokyčiai. Bet mes būtent dėl to nepasirašėme nacionalinio miškų susitarimo, tačiau vadovaudamiesi tuo, kas jau yra sutarta, ateisime į rudenio sesiją su miškų įstatymo projektu ir lydinčiaisiais teisės aktais ir prasidės jau parlamentinė diskusija.
Neturėtume užstrigti ties nacionaliniu susitarimu, nors aš labai norėčiau, kad jis būtų pasirašytas ir tai yra viena iš šio Seimo nesėkmių, jog mes negebame susitarti. Kita vertus, procesai juda ir jau šioje sesijoje atėjo saugomų teritorijų įstatymo projektas. Mes jo dar komitete neatsivertėme, bet pradėsime vasaros pabaigoje visuomenei atvirus klausymus ir diskusijas, kad galėtumėme rudenį pradėti intensyvius svarstymus Seimo salėje.
Na ir ateis miškų įstatymas, kuris irgi automatiškai tas politines partijas, kurios nenorėjo diskutuoti nacionalinio susitarimo kontekste, įtrauks į diskusiją ir turėsime priimti vienokius ar kitokius sprendimus.
Ar gali būti, kad tą įstatymą vis tiek pateiks tos pačios interesų grupės, kurios dabar nesuinteresuotos, jog būtų pasirašytas nacionalinis susitarimas?
Visko gali būti, bet tikiu, kad parlamente dauguma yra tų, kurie į gamtą žiūri kaip į žmonių išlikimo klausimą ir manau, jog miškai bent jau mūsų partijoje yra labai svarbūs. Miškų klausimas gamtos apsaugoje mūsų partijoje yra prioritetas, tikrai norėsime jo imtis iš esmės ir tikrai įsiklausyti į diskusijas, atsižvelgti kiek įmanoma, ieškoti balanso, bet, kita vertus, mes visada deklaravome, jog miškų saugojimo faktorius yra pirmas faktorius, o kitos miškų funkcijos jau eina link šono, lipdosi. Aišku, reikia ieškoti balanso.
Europos Sąjunga jau seniai pabrėžė, kad Europoje labai svarbu saugoti ir plėsti brandesnio miško teritorijas. Kodėl Lietuvoje, kad ir kur esant, pataikysime arba į jaunuolyną, arba į kirtimą?
Čia yra vertybinės diskusijos. Vienai daliai žmonių brandus miškas atrodo, kaip neprižiūrėtas miškas ir iš jo nepaimta visa nauda, tai reiškia, kad nėra ekonominės pridėtinės vertės, o kitai daliai žmonių atrodo, jog brandus miškas yra pats vertingiausias miškas, kadangi ten gražu ir yra įvairovės židinys.
Šioje vietoje reikia pasidžiaugti, kad nacionalinio susitarimo kontekste buvo sutarta, jog 10 proc. Lietuvos miškų turi būti griežtai saugomi. Dėl to nebegrįšime į pradines diskusijas ir gebėsime įstatymą įtvirtinti.
Visas pokalbis – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
