Vaikams turime kasdien suteikti tikslią informaciją, grįstą faktais, nes nuėję į mokyklą jie prisirinks tiek netikslios informacijos iš bendraklasių, kad vėliau kelias dienas reikės viską aiškinti tiksliai ir be melo.
Vienas iš baisių scenarijų mūsų šeimoje yra susijęs su galima atominės elektrinės avarija, tačiau net ir dėl to negąsdiname sūnaus, apie tai stengiamės su juo net nekalbėti.
Deja, šią baimę sustiprino dar ir iš sūnaus ugdymo įstaigos gauta žinutė
Pirmokų tėvams buvo atsiųstas laiškas iš administracijos apie tai, kad būtina vaikams į mokyklą atnešti papildomų negendančių užkandžių, didelę talpą su vandeniu, pagalvėlę su apklotu bei papildomą veido kaukę. Kitaip tariant – tai buvo perspėjimas ruoštis blogiausiam scenarijui.
Dar administracija informavo apie kalio jodido tabletes bei atsiuntė sutikimą, kurį reikia pasirašyti tėvams, jei sutinkame, kad vaikams nelaimės atveju būtų duodamos tabletės.
Žinoma, kad su viskuo sutinkame, viską nunešime į mokyklą, tačiau nors suvokiu, kad tai yra atsarga ir apsidraudimas, kas būtų, jeigu būtų, bet man, kaip mamai, visa tai atrodo nesuvokiamai baisu.
Ypač nesmagu buvo sūnui paaiškinti, kodėl jam reikia neštis pledą, nes dar prieš kelias dienas raminau, kad karo tikrai nebus, o ir nelaimių tikimybė Lietuvoje, kone, nulinė.
Pagalvojau, kad gal geriau tokius dalykus daryti centralizuotai – ar nepaprasčiau būtų, kad tėvai surinktų pinigus ir mokykla nupirktų vaikams po rinkinį, kuriuo galėtų pasinaudoti nelaimės atveju? Kam gąsdinti ir taip išsigandusius vaikus?
Taip tikrai išvengtume papildomų kalbų ir streso ten, kur jo bent kol kas tikrai nereikia.
Autorius: skaitytoja Eglė
