Festivalį “Gaida 2004” spalio 14 d. pradės didingas Onutės Narbutaitės kūrinys dviems chorams ir simfoniniam orkestrui “Tres Dei Matris Symphoniae” (“Trys Dievo Motinos simfonijos”), atliekamas Kauno valstybinio choro, kamerinio choro “Aidija” ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo Roberto Šerveniko.
Kūrinio pasaulinė premjera su didžiuliu pasisekimu pavasarį nuskambėjo Frankfurte prie Oderio vykusiame festivalyje “Frankfurter Festtage der Musik”. Artėjant kūrinio premjerai Lietuvoje, siūlome pašnekesį su kompozitore Onute Narbutaite.
“Tres Dei Matris Symphoniae” - Dievo Motinai skirtas kūrinys. Pasirinkimas rašyti kūrinį Marijos tema galbūt susijęs su “moteriška perspektyva”?
Tam tikra prasme. Bet ne taip, kaip kas nors įsivaizduotų. Marijos paveikslas vyrų akimis mums puikiai žinomas per daugelį amžių. Jis yra šiek tiek “nulyrintas”, net nusaldintas, labai gražus, bet, aš sakyčiau, truputį vienaplanis. Man norėjosi pažvelgti į ją moteriškai - sudėtingiau ir dramatiškiau, netradiciškai.
Marija, be abejo, yra ypatingas asmuo - neeilinio stiprumo, ypatingos lemties. Norėjau tai atskleisti ne per lyrizmą ir fatalizmą, kaip paprastai tai buvo daroma, o sudėtingiau, žmogiškiau. Norėjau parodyti, kad jos kelias buvo ypatingas ir išskirtinis, anaiptol ne toks lengvas ir paprastas. Todėl ir pirmoji dalis “Angelo apreiškimas” yra gana komplikuota dalis, joje yra įvairių dalykų - ir dramatizmo, fatalizmo, lyg ir tos išankstinės lemties, bet kartu - ir paties žmogaus apsisprendimo. Tačiau tai nėra Marijos paveikslas, visi tie taškai susiję su Kristumi. Tai yra tarsi Kristaus istorija, pateikta per Mariją.
Kas paskatino imtis tokio stambaus kūrinio ir kaip suradote temą?
Stimulas atėjo iš šalies. Gavau pasiūlymą iš Frankfurte prie Oderio reziduojančio Brandenburgo valstybinio orkestro vadybininko. 2000 metais jie atliko mano oratoriją “Centones meae urbi” ir po to jiems šovė į galvą mintis užsakyti man didelį opusą. 2003 metais turėjo būti minimas Frankfurto miesto 750 metų jubiliejus ir tradiciškai kasmet vykstantis festivalis turėjo būti skirtas tam jubiliejui. Tačiau dėl jų finansinių ir įvairių kitokių dalykų proginis festivalis buvo nukeltas į 2004-uosius.
Buvo sumanyta atlikti daugiau kūrinių, susijusių su liturginiais muzikos aspektais ir plačiai suprastu religingumu, kaip man rašė. Tai nebūtinai turėjo būti mišios ar pasija, bet tiesiog turėjo būti kokiu nors aspektu paliesta religinė tema.
Iš pradžių dar labai abejojau, nes buvau ką tik baigusi savo Antrąją simfoniją ir gal natūraliai norėjosi mažesnio, kameriškesnio darbo. O kai sutikau, idėja, Marijos tema, gimė natūraliai. Beje, kito tokio pavyzdžio, tokios struktūros kūrinio, kurį sudarytų Apreiškimas Marijai, Kristaus gimimas ir Nukryžiavimas - tie trys pagrindiniai momentai viename opuse - aš bent nežinau. Paprastai būna kažkas atskirai, pvz., “Magnificat” arba “Pieta”. Man pasirodė, kad tai gali būti visai įdomu. Taigi galų gale viskas susikoncentravo į tas tris dalis kartu su mažyte įžanga ir pabaiga.
Kokius pasirinkote tekstus?
Tekstai yra tradiciniai. Pirmoje dalyje skamba “Ave Maria”, angelo apreiškimas “Angelus Domini nuntiavit Mariae” ir t.t. Antra dalis yra beveik visiškai orkestrinė, choras naudojamas kaip spalva ir pagieda tik dvi “Gloria” eilutės, kurios žymi Kristaus gimimą. Paskutinės dalies tekstas yra tradicinis viduramžių “Stabat Mater”. Jie visi yra autentiški, lotyniški.
Pakalbėkime apie jūsų kūrybos sklaidą. Galima sakyti, kad jūsų muzikai sekasi užsienyje. Keturios autorinės kompaktinės plokštelės, platinamos svetur, susilaukia puikių atsiliepimų, sėkmė lydėjo “Trijų Dievo Motinos simfonijų” premjerą Vokietijoje, Pasauliniame radijo forume Paryžiuje jūsų Antroji simfonija laimėjo antrąją vietą, šlovės laurų nuskynėte netgi už Atlanto, kur įtakingas amerikiečių kritikas Richardas Taruskinas pagarsino jūsų, kaip puikios kompozitorės, vardą “The New York Times” puslapiuose. Kaip manote, kokios ypatybės lemia jūsų muzikos sėkmę?
Iš tikrųjų negaliu skųstis. Turint omeny, kad aš nepriklausau jokiai leidyklai, ir mano muzika prasiskina kelius pati, tai gana unikalu. Ta muzika kažkaip susiranda draugų ir kritikų, kuriems ji patinka, bet juk iš tikrųjų niekas jos specialiai nestumia. Taip, dabar Lietuvoje įkurtas Muzikos informacijos centras, kuris mano kūrybą propaguoja tiek, kiek ir kitų. Bet tai yra kas kita negu, sakykime, Arvo Pärto, Peterio Vasko ar Erkki Sven Tuuro atveju - jie visų pirma yra vairuojami leidyklų ir leidyklos rūpinasi, kad jų muzika visur skambėtų.
Mano muzika priklauso nuo beveik atsitiktinių kieno nors susidomėjimų, bet vis dėlto atsiranda, kas ja susidomi ir atlieka. Kai buvau Vokietijoje, vienas kritikas po “Trijų Dievo Motinos simfonijų” premjeros parašė labai gražią recenziją ir man asmeniškai po koncerto pasakė, kad jam mano stilius atrodo labai unikalus ir kad jis nežino analogo tarp Vakarų kompozitorių. Galbūt tas būdas, kaip aš jungiu tam tikrus tradicinius momentus, muzikos patirtį ir šiuolaikišką kalbą, yra truputį kitoks, negu kad įprasta. Galbūt kaip tik tai yra įdomu, man pačiai sunku pasakyti.
Matau, kad mano muzika turi ir emocinį poveikį, tas irgi turi reikšmės. Pas mus, Lietuvoje, vienu metu buvo paplitęs toks juokingas, netgi vaikiškas racionalumo adoravimas ir sureikšminimas. Mano muzika irgi yra ganėtinai racionali, bet tai yra sutvarkymo būdas, tam tikra tvarka. Ji reikalinga, bet negali virsti tikslu. Vakaruose aš jau seniai, prieš daugelį metų, esu susidūrusi su atvirkštine nuostata: čia teiginys, kad muzika racionali, konstruktyvi, dažniausiai reiškia neigiamą vertinimą, jeigu nieko nėra daugiau. O pas mus tai ilgą laiką buvo laikoma privalumu, visiškai atvirkščiai.
Mano galva, muzika turi būti harmoninga ir joje turi slypėti įvairių poveikio būdų visuma - ji turi būti ir gerai sutvarkyta, ir būti paveiki. Užsienyje dažnai ypač vertinamas muzikos paveikumas, sugebėjimas nuoširdžiai bendrauti, bet čia nereikia turėti galvoj pigaus, banalaus poveikio. Prie šito jie labai moka prisikabinti ir netgi išsityčioti. Bendravimo būdas turi būti rastas tinkamam, reikiamo lygio. Būtent šitą jie labai vertina. Mes, man atrodo, taip pat jau po truputį išaugam iš tos ligos, truputį juokingos, pervertinimo grynai sauso, racionalaus tvarkymo, kas yra tiesiog priemonė, bet ne meninis tikslas ir ne vertybė.
Jūsų kūrybos startas vyko 8-ojo dešimtmečio pabaigoje - 9-ojo pradžioje. Buvote kompozitorių grupė - jūs, Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis, Vidmantas Bartulis, dar keli kompozitoriai, kurių muzika buvo pakrikštyta “naujojo romantizmo” vardu. Teko kalbinti kelis minėtus kompozitorius ir kiekvienas vengia etiketės “naujasis romantizmas”. Bet juk jūsų muzika turi šiek tiek romantinio prado? Bent jau tuo požiūriu, kad ji yra emocionali.
Dėl to apibūdinimo. Anuomet buvo tokia pasaulinė banga, o mūsų muzika buvo labai akivaizdžiai atsitraukusi nuo avangardo ir ieškojo minkštesnės ir būtent emocionalesnės kalbėsenos. Bet kiekvieno gana skirtingais būdais. O “neoromantizmas” tiesiog buvo patogi etiketė mus visus tenai priglausti, nors iš tikrųjų, pvz., Mindaugas Urbaitis, buvo aiškiai minimalistas ir tai visai nieko bendro neturi su tuo neoromantizmu.
Mano atveju, aš sakyčiau, apskritai yra paradoksas, todėl, kad kaip tik dabar mano muzikoje galima būtų įžvelgti daugiau sąsajų su neoromantizmu negu tuo metu. Galbūt patys pirmieji kūriniai buvo minkštesni, švelnesni, tokie kaip “Birželio muzika”, Pirmasis styginių kvartetas, “Interludium”, bet vėliau sukurti “Vijoklis”, “Liberatio”, “Monograma” mušamiesiems ar Trečias styginių kvartetas yra beveik avangardiniai, modernios kalbos kūriniai ir kaip tik tuo metu buvo klijuojama ta etiketė. Todėl visuomet priešinausi, nes mačiau, kad tai visiškai neatitinka tikrovės.
Galiu pasakyti vieną labai įdomų dalyką. Yra toks muzikos įrašų žurnalas “Klassik Heute”, jame buvo išspausdinta labai graži recenzija apie vieną iš mano diskų, kurį sudarė du kvartetai ir du kūriniai kameriniam orkestrui “Opus lugubre” ir “Sinfonia col triangolo”. Kritikas parašė, “malonu, jog Narbutaitė laikosi toli nuo dabar madingo neoromantizmo”. Taigi kiekvienas iš savo taško pasižiūrėjęs savaip mato, bet manau, kad neoromantizmas, suprastas tiesmukai, taip, kaip tą daro, pvz., Peteris Vaskas, man nėra būdingas. Aš neseku ir nerekonstruoju romantinės pasaulėjautos, bet nieko nenoriu pasakyti prieš romantizmą. Tai labai turtinga ir nepaprastai įdomi epocha, kurioje gimė labai daug labai gražios muzikos.
Norėčiau, kad dar grįžtume į praeitį. Prieš kelis dešimtmečius, berods 9-ojo viduryje, jūs atsidėjote kūrybai. Jokių kitų darbų nedirbote ir dabar jų nesiimate, tik kuriate. Kodėl pasirinkote tokį gyvenimą?
Galbūt tai atsakymas į jūsų klausimą, kodėl mano muzikai taip sekasi. Aš tiesiog koncentruojuosi į savo darbą, jam atsidedu. Yra skirtumas, ar tu kuri prabėgom, pavargęs, ieškodamas laisvo laiko, ar tu stengiesi kiek įmanoma labiau į tai koncentruotis. Galbūt tai yra charakterio dalykas. Iš pradžių aš pakankamai sėkmingai derinau kūrybinį darbą ir tarnybą, tuomet atsirado Antrasis kvartetas, nemažai kitų kūrinių, bet ilgainiui supratau, kad daugiau dėmesio skiriu būtent kūrybai, o darbas su studentais man pasidaro našta, formalus dalykas. Mano toks charakteris, kad tai mane slegia. Ką darau, turiu tam atsidėti. Taigi supratau, kad turiu rinktis. Žinoma, pradžioje tikrai negalvojau, kad aš tą darysiu visą gyvenimą, maniau, kad porą metų skirsiu kūrybai, paskui vėl ko nors imsiuosi. Bet ilgainiui tiesiog atitrūksti nuo tų kitokių darbų. Vėl pradėti ką nors nauja reikia pasiryžimo ir, jeigu nėra tokios jau baisios būtinybės, apriboji savo poreikius ir tiek. Aišku, kad tai nėra taip lengva.
Ačiū už pokalbį ir linkiu daug gerų kūrinių.
Daug galbūt nėra svarbiausia. Kiti mano, kad jei tu labai rimtai žiūri į kūrybą, tai tu tą labai sureikšmini, bet aš manau, kad į kiekvieną darbą, kokį žmogus daro šioj žemėj, reikia stengtis įdėti, kiek gali. Tad galbūt tų kūrinių neturi būti labai daug. Ta laisvė, kad nesu su botagu vejama leidyklos, yra tam tikra prasme ir laimė. Tai, aišku, yra skurdesnis gyvenimas, bet yra daugiau laisvės.
Su Onute Narbutaite kalbėjosi Beata Baublinskienė
