26-erių sportininkas pelnė sidabrą 400 m plaukime laisvuoju stiliumi ir bronzą – 200 m plaukime laisvuoju stiliumi.
Gerai čempionate pasirodė ir jauniausia rinktinės narė Kotryna Teterevkova. 19-metė sportininkė pirmą sykį karjeroje pateko į bet kokio pasaulio čempionato finalą. Ji 100 m plaukimo krūtine finale atplaukė septinta.
Solidžiai pasirodė ir estafetės vyrų komanda, patekusi į du finalus. Viename iš jų atplaukė aštunti, kitame – septinti.
Vilniaus oro uoste D. Rapšį ir kitus plaukikus pasitiko būrelis artimiausių žmonių ir žiniasklaidos atstovai. Pats D. Rapšys atrodė gerai nusiteikęs, bet kartu paatviravo, kad metai buvo gana sunkūs, tad jau norėtųsi polisio.
Kartu plaukikas pridūrė, kad galėjo prabėgusiame pasaulio čempionate pasirodyti ir galbūt dar geriau.
„Kai iki aukso trūksta keliasdešimt ar keliolikos šimtųjų sekundės dalių, žinoma, kad šiek tiek gaila. Gal galėjau ir geriau. Bet, kaip sakė mūsų kineziterapeutas, reikia bent kartą pasimėgauti tuo, ką pasiekei. Kas būtų, jei būčiau į finalus nepatekęs ir išvis galbūt tuščiomis likęs, tad dabar geriau pasidžiaugti tuo, ką turi ir ką pasiekiau“, – sakė D. Rapšys.
D. Rapšys išgyvenimo gana banguotus metus. Svarbiausiose varžybose – Tokijo olimpinėse žaidynėse – D.Rapšys medalių neiškovooj, kai liko aštuntas 200 m ir tryliktas 400 m laisvuoju stiliumi rungtyse.
Tačiau per metus pavyko užderėti medalių Europos čempionate, pasaulio taurės varžybose bei prabėgusiame pasaulio čempionate trumpajame baseine.
Sportininkas po žaidynių Japonijoje ėmė darbuotis ir su nauju treneriu. Ilgametę trenerę Ina Paipelienę pakeitė Žilvinas Ovsiukas.
Ar su medaliais kelionė neprailgo?, – oro uoste susirinkę žurnalistai paklausė D. Rapšio.
Ne, pačios varžybos labiau prailgo. Savo plaukimus pirmom dienom pabaigiau, o vėliau reikėjo stengtis dėl komandos. 15 valandų skrydis taip pat išvargino, bet kai taip norėjau namo, laikas greičiau prabėgo.
Greičiausiai girdėjote Lietuvos sporto apdovanojimų rezultatus, daug kas galvojo, jog jūs turite šansą...
Žinokit, negirdėjau, bet jeigu jau klausiate, tai spėju, kad nelaimėjau (šypsosi, – aut. past.).
Lietuvos metų sportininko titulą nusinešė Mindaugas Griškonis.
Labai džiaugiamės dėl jo. Metai visiems nebuvo lengvi, o pats jeigu būčiau laimėjęs, turbūt net nebūčiau jautęsis to vertas. Todėl džiaugiuosi, jog kažkas buvo už mane pranašesnis.
Neapmaudu?
Ne, visiškai ne. Jau buvau pakeliui namo, kai vyko apdovanojimai, mintys buvo namie, todėl visiškai negalvojau apie tai.
Kaip galvojate, ko reikia, kad taptumėte Lietuvos metų sportininku?
Reikia plaukti greičiau man atrodo, jei plauksim tada ir laimėsim (šypsosi, – aut. past.).
Veną iš medalų skyrėtė ligoninėje šiuo metu esančiam bičiuliui. Kaip jo sveikata?
Kol kas jis vis dar komoje, tai nėra kažkokių gerų naujienų. Kiek žinau, situacija nėra gerėjanti. Tad gal man pavyks kažkaip perduoti per artimuosius tą medalį ir gal pakabinsim palatoje. Gal padės.
Pats čempionato metu pasidžiaugėte Rūtos Meilutytės sugrįžimu, ką galvojate apie jos sugrįžimą ir rodytus rezultatus?
Šiaip buvo įdomu, kai naujieną šią sužinojau, kaip jai seksis. Su Giedriumi Titeniu esame kalbėję. Jis sakė, kad jei ji grįš, tai plauks taip pat greit, aš sakiau, kad gal ne, juk pasaulis keičiasi, visi greitėja. Bet ėmė Rūta ir praskriejo, kaip matėme 50 metrų.
Tad jis buvo teisus. Reiškia, kai turi tokį milžinišką talentą, gali ir po trejų metų pertraukos sugrįžti ir parodyti tai, ką gali.
Ar tenka su ja bendrauti?
Kažkaip ne. Kai ji atsitraukė nuo plaukimo, iš sporto, pati gal kažkiek nenorėjo, kaip tik norėjo pailsėti nuo visų tai ir aš nelindau per daug. Jei žmogus tik norės sugrįžti tikrai priimsime į savo komadną kaip šeimos narį.
Po olimpinių žaidynių pasikeitė treneriai. Kaip pačiam sekasi dirbti su nauju treneriu?
Šiaip viskas gerai. Aišku, kai trenerė prieš tai padarė tokį darbą, tai tas greitis ar ištvermė niekur nedings. O kaip bus toliau matysime. Kad ir kas treniruos mane, sieksiu tų pačių tikslų ir toliau darysiu viską, ką galiu.
Buvusi trenerė I. Paipelienė parašė, pasveikino su medaliais?
Žinoma. Ir visada dar turi pastabų (šypsosi, – aut. past.).
Metai permainingi, o dabar jau jų pabaiga. Kaip pats visus tuos metus vertini?
Metai tokie rezultatų prasme ne itin sėkmingi, bet pačiam, kaip asmenybei, geri. Turiu omeny tokį žmogišką supratimą, mokėjimą įvertinti kitus dalykus.
Ne tik kad skrieji baseine. Suprantu, kad pasaulis nemiega, visi ruošiasi, yra plaukikų, kurių anksčiau nesu girdėjęs, o jie dabar mane vejasi. Suvokiau, kad reikia ruošis ir treniruotis dar labiau nei tą darau dabar. Galbūt šiek tiek nudegiau atsipalaidavęs, kuomet olimpiada buvo metams nukelta, pagalvojęs, kad viskas toliau eisis, kaip ėjosi.
Gana sunkūs šiaip metai, bet smagu, kad užbaigiau juos medaliu. Jie parodo, kad tas mano einamas kelias yra teisingas.
Laikas poilsiui ar dar yra kokių kitų planų?
Dabar jau tikiuosi pailsėti kažkiek per šventes, o paskui dirbsime. Sunku po varžybų atsistatyti, ypač kai pusantro mėnesio namuose nebuvau. Tad reikės laiko įsivažiuoti į ritmą. Žinau, kad kelsiuosi jau septintą kas rytą ir neišeis miegoti. Reikės laiko priprasti.
Per Šv. Kalėdas turite galbūt kokią tradiciją?
Kiekvienos Kalėdos su artimaisiais. Kadangi renkamės, kam dovanoti dovanas, o manęs nebuvo tai jau išsirinkau žmogų, kurio negaliu sakyti. Bus faina. Pasėdėsime visi kartu, gerai praleisime laiką. Kalėdos turbūt vienintelė tokia šventė metuose, kai visi susirenkame, pabūname.
Per Kalėdas atlaisvinate diržus?
Taip, jau galima valgyti ką nori ir kiek nori. Viską valgau iš eilės, ką prikepa močiutė. Valgymas yra savotiška močiutės pareiga, o ji nenori, kad būčiau per lieknas, tad reikės gerai pasistengti. Negaliu atsisakyti jos maisto, dar įsižeis.
