Prieš keletą dienų žiniasklaidoje buvo paviešintos dviejų merginų istorijos, kuriose jos guodžiasi nerandančios darbo nepaisant to, kad turi po du aukštojo mokslo diplomus. Viena merginų save įvardija specialiste, o kita nesismulkindama kelią hipotezę, kad greičiausiai yra per protinga savo miestui. Abi merginas sieja ir jų įsitikinimas, kad vos baigusios aukštąsias mokyklas darbdaviams jos tampa „svajonių darbuotojomis“ ir stebisi, kodėl niekas jų nelaukia išskėstomis rankomis.
Tad pirmiausia norėčiau panagrinėti pačias istorijas ir pasidalyti kylančiais klausimais, į kuriuos, turbūt, turėtume sau atsakyti kiekvienas pats. Kaip jau minėjau, abiejose istorijose merginos net ir turėdamos po du aukštojo mokslo diplomus, niekaip neranda darbo ir dėl to kaltina darbdavius, valstybę – viską, tik ne save. Deja, viena iš jų neatskleidžia, kur įgijo tuos savo „du aukštuosius“, bet sprendžiant iš jos šeiminės padėties bei amžiaus, galima numanyti, kad jos situacija panaši į tą, kurioje šią informaciją vis dėlto nutarta atskleisti.
Taigi, minėtoje (kitoje) situacijoje „dviem aukštaisiais“ vadinami Alytaus kolegijos bei Mykolo Romerio universiteto diplomai. Žinoma, baigtos aukštosios mokyklos vardas kiekvienam sukelia skirtingus jausmus, bet didžioji dalis nuomonių sutapo su manąja ir vieningai vertina Mykolo Romerio universiteto diplomo reikšmę. O ką bekalbėti apie diplomus iš ne pirmaujančių Lietuvos kolegijų.
Daugybės komentatorių, taip pat ir mano nuomone, minėtų aukštųjų mokyklų baigimas pats savaime toli gražu nepadaro žmogaus geidžiamu darbo rinkoje. Tad galbūt tiems šimtams jaunuolių, baigusių panašias aukštąsias mokyklas, vertėtų nusileisti ant žemės ir suprasti, kad jų išsilavinimas dar nėra viskas? Turbūt pats laikas atsisakyti įsitikinimo, kad jie yra kažkuo geresni už šimtus kitų, baigusių tas pačias ar net geresnes aukštąsias mokyklas.
Kitas dalykas, kuris pasirodė klaidinantis, yra labiau priklausomas nuo asmeninės nuomonės. Šį kartą panagrinėsiu pastebėjimus ir patarimus. Abi istorijos susilaukė didžiulio susidomėjimo ir surinko šimtus komentarų. Dažnas komentuojantysis patarinėjo, kad derėtų pasidomėti, kokios specialybės yra paklausios ir kurių specialybių „diplomuotų specialistų“ Lietuvos aukštosios mokyklos „prigamina“ daugiausiai. Vertingas patarimas, bet ar tikrai jis teisingas visais atžvilgiais?
Mano įsitikinimu, jis teisingas tik tuomet, kai žmogus tikrai mano, kad dėl pasiturintį gyvenimą pasiekti padėsiančios specialybės jis yra pasiryžęs paaukoti tai, kas jam patinka ir yra įdomu. Pabrėžiu – padėtų pasiekti, bet tikrai ne garantuotų pasiturinčio gyvenimo, nes tokio gyvenimo garantuoti negali nei viena specialybė pati savaime. Aš siūlyčiau pirmiausia rinktis tai, kas įdomu. Nesvarbu, kiek tai, remiantis šiuolaikinėmis tendencijomis, perspektyvu ar neperspektyvu, nesperspektyvūs būna žmonės, o ne specialybės. Patarlė sako: „Per prievartą mielas nebūsi“, taip pat ir su specialistais bei specialybėmis – nemėgdamas to, ką darai, geru specialistu vargu ar tapsi.
Taigi, išmeskime iš galvos įsitikinimą, kad baigti mokslai patys savaime padaro mus išskirtiniais. Juk puikiai suprantame, kad ne mes vieni juos baigėme. Nenorėkime būti direktoriais neragavę prastesnio darbo su prastesniu atlyginimu. Na, o galvodami, kokią specialybę pasirinkti, pirmiausia atsirinkime tai, kas mums svarbiau – materialiai ar dvasiškai sotus gyvenimas.
Gytis Bielskus
