Kūrėja apie savo kūrybą:
Kurdama drabužius iš likučių, senų drabužių, medžiagų atraižų ir pasenusių audinių bandau suformuoti savo asmeninį archyvą, naudodama drabužius, kaip objektus, turinčius turinį - kaip nuorodą į tam tikrus įvykius, žmones, emocijas, prisiminimus.
Tokiu būdu drabužiai tampa tarsi failai, fiksuojantys tam tikrus įvykius. Kiekvienas drabužis turi savo atminties kortelę su vaizdine ir aprašomąja medžiaga: numeriu, pavadinimu, gimimo data (drabužio).
Darydama, perdarydama, renovuodama tą patį drabužį, tuo pačiu kuriu ir jo asmeninę istoriją. Tai drabužiai, kuriems negalioja mados pasaulio konvencija: nesilaikydama sezoniškumo tendencijų aš, atvirkščiai, siekiu sukurti seną ir kuo senesnį drabužį. Kuo jis senesnis, tuo didesnė jo tiek estetinė, tiek semantinė vertė, žinoma, išlaikant funkciškumą.
Nors kartu šių drabužių kūrimas yra taip pat ir mados kaip reiškinio apmąstymas: kas verčia žmones kas pusę metų (greitai gal bus ir kas ketvirtį) paklūstant „švelniam ir demokratiškam“ sezoniškumo tendencijų diktatui senus drabužius išmesti arba nurašyti, ir vėl beviltiškai ieškoti „naujo grožio“?
Ir tiesą sakant, kuo ilgiau dirbu ties šiais drabužiais, tuo mažiau aktualus man tampa jų pardavimo klausimas - tai greičiau tik dar viena drabužio istorijos pratėsimo galimybė, komunikacijos aspektas; todėl man visada įdomu, kas perka mano drabužius. Ir pats pardavimo veiksmas tampa greičiau kaip tęstinio projekto dalis, o ne kaip marketinginė strategija.
Taip pat labai svarbus pats drabužio kūrimo procesas įtraukiant ir kitus žmones: prieš metus Nidos meno kolonijoje tapybos ant audinio ir drabužių performansą stebėjusi meno kritikė Laima Kreivytė sakė „na, moterys... jos vis tiek matuojasi...“ , nepriklausomai nuo laiko, vietos, aplinkybių jos vis tiek matuojasi. Ir tai suteikia taip trokštamo (būties) lengvumo. Tiesiog matuotis...
