Stanislava VIČAITĖ Pakruojietis Arūnas Trumpis neseniai krepšinio aistruolių žaidime laimėjo automobilį. Vyras laimėjimo nesureikšmina: jam didžiausia gyvenimo dovana – mama.
Sėkme ne iš karto patikėjo
Patikėti, kad asociacijos Nacionalinė krepšinio lyga organizuotame „SMScredit. AUTO“ žaidime būtent jam pavyko laimėti automobilį, Arūnui prireikė ne vienos dienos.
Neįtikėtina atrodė ir tada, kai rankose jau laikė naujutėlaitės „TOYTA AYGO“ raktelius.
„Mesdamas baudas taip nesijaudinau, kaip tada, kai paaiškėjo, jog laimėjau mašiną. Drebėjau visas. Nežinojau nei ką daryti, nei ką sakyti. Tik vaikščiojau susiėmęs už galvos, o visa arena šaukė, plojo rankomis“, – mena Arūnas tą šeštadienio vakarą Alytaus arenoje.
„Nepatikėjau nei aš. Kepiau kotletus, kai Arūnas paskambino iš Alytaus ir pasakė šią naujieną. Maniau, vaikas juokauja“, – „Pakruojo kraštui“ pasakojo Arūno mama Akvilina.
Moteris sakė, jog sūnaus sėkme ėmė tikėti, kai tą telefonu patvirtino ir kartu žaidimo finale dalyvavęs pakruojietis Valdas Kanišauskas.
Visiškai moterį įtikino filmuota medžiaga, kurią kitą dieną su Arūnu peržiūrėjo internete.
„Net rankomis suplojau: pasaulio pabaiga! O kai pamačiau, kaip žaidimo organizatoriai veda už rankos šlubuojantį Arūną...“, – susijaudina moteris.
Akvilina Trumpienė prisimena, kaip tą šeštadienį bandė atkalbėti Arūną išvis nevažiuoti į Alytų: „Sakiau, nei laimėsi, nei ką. Ko ten važiuoti“?
Kitą dieną į Alytų laimėto automobilio Arūnas jau vežėsi ir mamą.
Būta pranašiškų ženklų
Kai dabar Arūnas su mama mintyse perkrato tą šeštadienį, atrodo, jog tų sėkmės ženklų galėjo būti nuo pat ryto.
„Mūsų malkinės stogas sukiužęs, kiauras. Tą šeštadienio rytą laikraštyje peržvelgusi skelbimus, pastebėjau vieną, kuriame parduoda surenkamą metalinį garažą. Pamaniau, reiktų nusipirkti – bus kur malkas sudėti“, – pasakojo ponia Akvilina, svarstydama, jog galbūt apie tokį pirkinį pagalvojo ne atsitiktinai, o artėjant Arūno sėkmei.
„Kai trise važiavom į Alytų, klovainietis Saulius Mišeikis užtikrino, jog laimėti skirtasis automobilis turi važiuoti tik į Pakruojį. Taip ir nutiko“, – bendrakeleivio nuojauta stebisi Arūnas.
Galimybę varžytis dėl automobilio Arūnas kartu su dar penkiais pakruojiečiais išsikovojo praėjusiųjų metų lapkritį NKL varžybų, vykusių Pakruojyje, metu.
Alytuje Arūnas buvo vienas iš 59 žaidimo finalo dalyvių. Jiems reikėjo atspėti pirmųjų dviejų krepšinio varžybų nugalėtojus ir rezultatus. Arūnas atspėjo ir su dar keturiais konkurso dalyviais pateko į žaidimo superfinalą.
Laimingiesiems teko varžytis baudų metimo rungtyje. Ir čia Arūną lydėjo sėkmė – įmetė penkias baudas iš dešimties. Daugiausiai.
Už laimėjimą remontuos butą
Mama su sūnumi jau nusprendė laimėtą automobilį parduoti.
„Kam jis mums? Nei mama, nei aš nevairuojam. Gal teises ir išsilaikyčiau, tačiau tuomet ir automobilį reiktų perdirbti, pritaikyti, kad pats galėčiau vairuoti. O ir važiuoti bijočiau“, – sakė vyras, nuo vaikystės jam geriausia ir patogiausia susisiekimo priemonė yra dviratis. Todėl jo nežada mainyti į jokį automobilį.
Pardavę automobilį ketina remontuoti savo nedidelį butą. Nori apšiltinti sienas, ypač grindis, nes žiemą namuose būna šalta net apsiavus batus. Dar remontuotų sandėliuką, pakeistų malkinės stogą.
„Žinoma, geriausia būtų nusipirkti nedidelį butą su patogumais. Tik kad tų pinigėlių kažin ar užtektų“, – abiejų planais dalijosi ponia Akvilina.
Likimo dovana – nuostabi mama
Arūnas sako, jog gyvenime jam pasisekė labiausiai, kad turi nuostabią mamą.
„Iš ligoninės parsinešiau tokį mažutį, gražutį“, – apie biologinės motinos ligoninėje paliktą naujagimį pasakoja Akvilina.
„Tik vėliau supratau, kad vaikeliui yra sveikatos bėdų“, – mena moteris, tada svarsčiusi, kad galbūt apie tai gydytojai jai neprasitarė norėdami, kad berniukas augtų mylinčioje šeimoje.
Atsisakyti vaikelio, nors ir neįgalaus, Akvilina su jau šviesaus atminimo vyru Stasiu negalėjo: „Nė minties nebuvo. Mylėjom jį tokį, koks yra“.
Arūnas tapo vienturčiu sūnumi.
Visi vargai atsipirko
Ponia Akvilina mena: vargo būta, kol pastatė sūnų ant kojų.
Du kartus per metus vežė vaiką į sanatoriją. O anais laikais gauti kelialapį nebuvo taip paprasta. Čia pagalbos ranką nuolat tiesė medicinos sesutė Genutė.
O sanatorijos gydytojai ir kitas personalas per tuos metus jau buvo tapę lyg šeimos nariai.
„Vos nuvažiuojame į Druskininkus, o sanatorijos darbuotojai iš tolo šaukia: „Mūsų Arūnas atvažiavo“! – šypsosi prisiminusi moteris.
Ponia Akvilina mena, jog anuomet teko susidurti ir su negatyviu požiūriu į neįgalumą. Net vienai gydytojai atrodė, jog geriau vaiką atiduoti į valdišką įstaigą.
„Skaudu buvo, tačiau laikiausi savo“, – sako moteris. – Bet visi vargai atsipirko“.
Koks mamai buvo džiaugsmas, kai Arūnas ištarė pirmuosius žodžius, kai pats žengė pirmąjį žingsnelį. Vėliau laiptais bėgiojo taip, kad moteris jo nepavydavo.
Pirma klasė tuometinėje Pakruojo vidurinėje mokykloje. Pirmi perskaityti ir parašyti Arūno žodžiai. Kas, kad kaire rankute, tačiau raštas – tvarkingas ir gražus.
Negalia Arūnui netrukdo ir sportuoti: šiandien jis žaidžia krepšinį, futbolą. Apie tai byloja medaliai, taurės ir kiti prizai, kurie puošia Trumpių namų sienas, lentynas.
O kur dar polinkis grožiui? Arūnas kuria gėles ir kitus suvenyrus iš popieriaus, kitokių medžiagų, kolekcionuoja šunų skulptūrėles, žaislus, paveikslėlius su šiais keturkojais.
Savo sukurtus darbelius Arūnas dažniausiai dovanoja mamai. Ir be jokios progos. Motinos dienos proga niekada nepamiršta jai parnešti gėlių ir kaip visada apkabinęs pasakys: „Myliu, tave, mama“.
