Užkėlę didžiulę įrangą ant šio gręžinio, inžinieriai išsigando, nes susidarė didžiulis krateris, pripildytas gamtinių dujų. Bijant, kad dujos gali paveikti kaimyninius laukinius gyvūnus ir bendruomenes, buvo susitarta dėl greito sprendimo. Buvo nuspręsta uždegti ugnį, kuri per kelias savaites turėjo sudeginti dujas. Tačiau praėjus 50 metų, ugnis vis dar dega.
Ši istorija prasideda Turkmėnistano Karakumo dykumos širdyje, kuri dar 1971 m. buvo Sovietų Sąjungos dalis. Sovietai ieškojo naftos telkinių, ir kai aptiko, jų manymu, gausų šaltinį dykumoje, ten įrengė gręžimo stotį su dideliu ir sunkiu grąžtu.
Pradėjus gręžti, greitai paaiškėjo, kad jie neteisingai įvertino pajėgumą. Įrenginys netrukus įgriuvo, sukurdamas milžinišką skylę, kuri dabar vadinama Darvazos krateriu.
Darvazos skersmuo yra 70,1 metro, gylis – 20,1 metro, o dėl įgriuvimo prasidėjo savotiškas domino efektas, ir aplinkui įgriuvo dar daugiau kraterių. Su kiekvienu nauju krateriu atsirado daugiau gamtinių dujų, kurias daugiausia sudarė metanas.
Tai kėlė didelę problemą, nes metanas turi nevykusį bruožą sugerti visą ore esantį deguonį. Baimindamiesi dėl vietinių žmonių ir laukinių gyvūnų gyvybių, mokslininkai padarė tai, ką būtų padaręs daugelis, susidūrę su problema – pabandė dujas padegti.
Toks sprendimas rėmėsi tikėjimu, kad gamtinių dujų sankaupos degs vos kelias savaites, o Karakumų dykumos oro kokybė išliks tokia, kokia buvusi. Tačiau čia ir prasidėjo problemos – paaiškėjo, kad skaičiavimuose buvo didžiulė klaida, ir liepsnos plazda iki šiol.
Mokslininkai vis dar nėra tikri, kiek laiko jos dar degs. Darvazos krateris ir jo liepsnojantys kaimynai, paprastai bendrai vadinami „Pragaro vartais“, kasmet pritraukia šimtus turistų.
