Nuotaikos ir mados į Japoniją atkeliauja kaip cunamiai, taifūnai ar žemės nuošliaužos. Po daugiau nei 50 metų netrukdomos valdžios, valdančioji Liberalų demokratų partija (LDP) buvo palaidota šiais metais rugpjūčio mėnesį vykusiuose rinkimuose. Vieną kartą anksčiau yra įvykęs panašus lūžis. 1993 metais įvyko pokyčių, kai opozicinės partijos susivienijo ir trumpam perėmė valdžią. Tačiau net ir tuo laikotarpiu LDP buvo išlaikiusi daugumą įtakinguose Žemuosiuose rūmuose. Šį kartą net ir paskutinysis bastionas krito. Centro kairieji Demokratinė Japonijos partija (DPJ) Žemesniuosiuose rūmuose laimėjo 300 iš 480 vietų. Taigi, LDP neteko valdžios.
Pasaulis, labiausiai susikoncentravęs prie Kinijos kilimo, nesuskubo atkreipti dėmesio į šį „seisminį“ pokytį valstybėje, kurios ekonomika pagal dydį yra antra pasaulyje. Bendrai pasaulyje yra priimta, kad Japonijos politika yra pilka ir daugiau dėmesio kreipiama į jos kultūrą.
Pagrindinė to priežastis, aišku, yra ta, kad Japonijos politika iš tiesų nebuvo labai spalvinga, bent jau nuo 1950-ųjų, kai LDP laimėjo valdžią ir ją monopolizavo pusei amžiaus.
Jų sistema veikė šitaip: LDP vadovai tapdavo Ministrais Pirmininkais, jie susitepdavo įvairiausiais verslo interesais, jų biurokratai spręsdavo dėl vidaus ekonomikos bei JAV rūpinosi Japonijos saugumu (kaip ir didele dalimi jos užsienio politikos). Kai kurie manė, kad ši sistema gyvuos amžinai.
Iš tikrųjų, patys japonai, kaip ir užsienio komentatoriai, dažnai tvirtindavo, kad Japonijai tinka vienpartinė sistema. Stabilumas, paremtas švelniu autoritarizmu, yra tipiškas Azijos valstybių valdymo būdas, kuriuo šiandien naudojasi ir Kinija. Azijiečiams nepatinka vaidinga parlamentinė demokratija. Pažvelkite, kas nutinka Azijos valstybėms, bandančioms ką nors keisti, kaip nutiko Pietų Korėjai ar Taivanui. Vietoje civilizuotų debatų jos pasineria į įstatymų priėmimų trukdymus ir rietenas.
Tačiau, nepaisant retkarčiais pasitaikančių neramumų jų politikoje, Pietų Korėjos ir Taivano demokratijos yra stebėtinai gyvybingos. Taigi, argumentas, kad japonai ar kiti azijiečiai yra kultūriškai nelinkę į politinį varžymąsi, istoriškai yra neteisingas.
Tiesą sakant, Japonijos istorija yra kupina vaidų ir sukilimų. Be to, Japonija yra pirmoji Azijos daugiapartinė valstybė. Tačiau jos ankstyvoji pokarinė demokratija buvo labai neveiksminga, lydima masinių demonstracijų, karinės prekybos susivienijimų bei energingų kairiojo sparno partijų, todėl buvo pabandyta iš sistemos pašalinti politiką ir įvesti nuobodų vienpartinį valdymą.
Taip ir nutiko 1950-ųjų viduryje ne dėl kultūrinių, bet dėl grynai politinių priežasčių. Kaip Italija, Japonija užėmė priešakines pozicijas Šaltajame kare. Vietos konservatoriai, taip pat ir JAV Vyriausybė, nerimavo dėl galimo kairiųjų partijų įsigalėjimo ar net komunistinio režimo įvedimo.
Taigi, didelė konservatyvi koalicinė partija (panaši į Italijos Krikščionis demokratus), iš dalies finansuojama JAV, buvo įsteigta siekiant marginalizuoti visą kairiųjų opoziciją. Šis planas suveikė daugiausia dėl to, kad vidurinioji klasė sutiko su neformaliu susitarimu: didesnė materialinė gerovė mainais į politinį paklusnumą. „LDP valstybė“ buvo remiama principu, duotu Ministro Pirmininko Ikeda Hayato 1960-aisiais, kad vidutinės šeimos pajamos netrukus padvigubės.
Vis labiau marginalizuojama, opozicija sunyko iki neįgalios jėgos. Tačiau vienpartinė sistema gimdo pasitenkinimą, korupciją bei politinę sklerozę. Maždaug prieš dešimtmetį LDP, kaip ir anksčiau visagalė biurokratija, kuri vadovavo sistemai, pradėjo rodytis nekompetentinga.
Ministras Pirmininkas Junichiro Koizumi LDP davė galimybę paskutinį kartą įkvėpti, pažadėdamas reformuoti ją 2001-aisiais. Tačiau tai, ką jis darė, buvo nepakankama. Japonijos viduriniosios klasės kantrybė, susilpninta ekonominės krizės, pagaliau trūko.
Laimėjusioji DPJ nebūtinai tuojau pat pateiks politinių fejerverkų. Jos lyderis Yukio Hatoyama yra necharizmatiška dar vienos žinomos dinastijos atžala – jo senelis Hatoyama Ichiro tapo ministru pirmininku 1954-aisiais.
DPJ tikslai yra puikūs: suteikti daugiau autoriteto išrinktiems politikams, mažinti biurokratiją, didinti nepriklausomybę nuo JAV, siekti geresnių santykių su kitomis Azijos valstybėmis, suteikti daugiau valdžios rinkėjams, sumažinti verslo įtaką ir panašiai. Ar Yukio Hatoyama turi šansą pasiekti šių tikslų, kol kas dar atviras klausimas.
Tačiau būtų neteisinga sumažinti to, kas nutiko, reikšmę. Net jei DPJ nepasiseks tuojau pat įgyvendinti savo norimų reformų, tai, kad japonai norėjo pokyčių, suteiks šalies demokratinei sistemai gyvybingumo. Net jei sistema taps panaši į Japonijos demokratiją 1920-aisiais, su dviem daugiau ar mažiau konservatyviomis partijomis, kovojančiomis dėl valdžios, tai bus labiau pageidautina nei ligšiolinė vienpartinė sistema. Bet kokia opozicija yra geriau nei jokios. Tai verčia Vyriausybę pasitempti.
Stiprus vienpartinės sistemos atmetimas sulauks atgarsio ir už Japonijos sienų. Šis pasirinkimas rodo, kad noras laisvai politiškai rinktis yra prieinamas ne tik kelioms laimingoms valstybėms, daugiausia Vakarų pasaulyje. Tai yra gyvybiškai svarbi pamoka ne tik Azijos, bet ir kitoms pasaulio valstybėms.
Ian Buruma
