Rūpinimasis lietuvių kalba vyksta ne visuomet reikiama kryptimi.
Dienraščio „Lietuvos žinios“ 2008-07-23 numeryje (163) yra paskelbtas prof. habil. dr. Vytauto Vitkausko straipsnis „Dibisota dena būs“. Iš jo matyti, kad autorius rūpinasi lietuvių kalbos ateitimi. Tai, žinoma, pagirtina. Tačiau tasai rūpinimasis vyksta ne visuomet reikiama kryptimi. Į tai ir norima atkreipti dienraščio skaitytojų dėmesį, kad jie nebūtų klaidinami.
Antai straipsnyje priekaištaujama Lietuvių kalbos institutui, kad jis rūpinasi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos kalbinio paveldo tyrimu. Bet taip daryti yra būtina, jeigu mes nenorime to paveldo atiduoti svetimiesiems. Į tą paveldą daug kas jau kėsinasi. Nematau nieko bloga, kad į darbą pasitelkiami nelietuviai kalbininkai, nes šiam darbui pasirengusių lietuvių labai trūksta.
Straipsnio autorius netiksliai kalba apie „Lietuvių kalbos žodyno“ darbo tęsimą, lyg jo visai nebūtų. Esą neorganizuotos apžvalginės konferencijos, medžiagos nagrinėjimas. Iš tikrųjų pastaraisiais metais LKŽ buvo nagrinėtas įvairiais aspektais net 9 mokslinėse konferencijose ir seminaruose, ta tematika perskaityti 27 pranešimai, publikuota 20 mokslinių straipsnių. Išleistas elektroninis LKŽ variantas, internete atnaujinta jo versija, rengiama elektroninio varianto kompaktinė plokštelė. Taigi iš tikrųjų Institute yra šia kryptimi dirbama daug ir tasai darbas vaisingas.
Straipsnyje vienapusiškai rašoma apie žinomo vengrų lituanisto E. Bojtaro „Lietuvių-vengrų kalbų žodyną“. Iš tikrųjų šį žodyną redagavo Laczházi Aranka, Ričardas Petkevičius ir Tölgyesi Beatrix. Lietuviškosios žodyno dalies klausimais konsultavo Rita Šepetytė. Rengimui spaudai ir leidybai vadovavo Jolanta Zabarskaitė ir Zita Šimėnaitė. Recenzavo ne tik prof. habil. dr. Simas Karaliūnas, bet ir akad. Kiefer Ferenc. Žodynas buvo parengtas už Vengrijos Respublikos pinigus, o Lietuvių kalbos institutas finansavo tik jo redagavimą ir leidybą.
Netiksliai nušviestas ir lietuvių tarmių tyrimas. Kaip ir anksčiau, buvo organizuojamos dialektologinės ekspedicijos, mokslinės konferencijos (net tarptautinės!), be to, sudaromas tarmių archyvas (tai labai svarbu). Vien tik per kelis pastaruosius metus išleista net 16 dialektologinių monografijų ir medžiagos rinkinių. Neatsimenu, kad anksčiau būtų kada nors tiek daug išleidžiama.
Straipsnio autorius konstatuoja, kad esą „nebėra kam prižiūrėti lietuvių kalbą, ja rūpintis“ ir dėl to, matyt, kaltina Institutą. Iš tikrųjų taip nėra. Viena, lietuvių kalbos kultūra rūpinasi ne vien tik Institutas, bet ir kitos instancijos, pavyzdžiui, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinės kalbos inspekcija, aukštųjų mokyklų atitinkamos katedros, pagaliau visas švietimas. Bet apie tai straipsnyje nerašoma. Antra vertus, Institute kalbos kultūros srityse dirbama daug. Čia tasai darbas susijęs su moksliniu kalbos tyrimu. To ir reikia laukti iš mokslinio instituto. Be to, turimas specialus Kalbos kultūros skyrius, tiriantis kalbos norminimo ir praktinės vartosenos klausimus. Su kalbos kultūros darbu glaudžiai susiję ir kiti Instituto padaliniai. Tai – Leksikografijos ir Terminologijos centrai, Gramatikos, Kalbos istorijos ir dialektologijos, taip pat Vardyno, skyriai. Lituanistikos propagavimui skirtas neseniai atidarytas Lituanistikos židinys, sukurta Lituanikos grupė.
Nesigilinant į atskirų Institutų padalinių veiklą pakaks vien konstatuoti, kad Instituto leidykla per keletą pastarųjų metų išleido ir rengia spaudai apie šimtą lituanistinių monografijų bei medžiagos rinkinių. Tiek Institutas niekuomet anksčiau nėra išleidęs. Tai kur čia „nesirūpinama lietuvių kalba“?
Akademikas Zigmas Zinkevičius
