Aktorė D. Rudokaitė su portalu tv3.lt sutiko pasidalyti prisiminimais apie Akvilę vaikystėje, jos išdaigas.
Pasak Daivos Rudokaitės, jos ir dukters santykiai buvo įvairiapusiai, niekuo labai neišsiskiriantys iš kitų šeimų. Psichologijos mokslus krimtusi moteris įsitikinusi – mama negali visada būti tik geriausia draugė, o sunkiu paauglystės metu tėvai turi stengtis suprasti maištaujančius vaikus:
„Neturiu vienareikšmiško atsakymo. Bet manau, jeigu paklaustumėte Akvilės, esu mama-geriausia jos draugė. Aišku, man tai glosto savimeilę, tai tarsi įvertinimas manęs kaip mamos. Aš į šį klausimą turiu tokį atsakymą: esu geriausia draugė su ribomis.
Esu ragavusi psichologijos mokslų, ir tai buvo tuo metu, kai ji ėjo į paauglystę, man niekas nebuvo netikėta. Koks tas amžius buvo? Žinoma, kad visoks – ir tai normalu.
Man gaila paauglių, jie turi išgyventi ypatingai sudėtingą amžių, kada ir patys nesupranta, kas su jais vyksta. Ypač jeigu negauna teisingo palaikymo iš aplinkos, iš tėvų, draugų. Ne to „gatvinio“ palaikymo, jis tokiame amžiuje labai pavojingas. Lengva paslysti.
Jeigu paauglys turi palaikymą iš artimiausios aplinkos, ypač tėvų, jis lengviau ir praeina tą etapą“, – svarsto D. Rudokaitė.
Aktorė su šypsena prisimena dukters Akvilės paauglystės laikus. Pasak jos, pilnai suprasti dukrą tuo laikotarpiu pavyksta tik dabar:
„Mums su Akvile buvo labai visko – buvo labai gerai, ir nelabai gerai. Būdavo, kad nebežinai, ką daryti, ir tie mokslai nebepadėdavo. Įsijungdavo mamos instinktas tuo metu, baimė. Nebuvo nieko kitaip, nei pas kitus paauglius.
Mes dabar kartais su ja pasikalbame apie tą laikotarpį , tai pasirodo, kad ji viską prisimena, ką jai tuo metu sakiau. O tada atrodė, kad jai visai neįdomi mano nuomonė. Jie viską dedasi į galvą. Tik išsitraukia tą informaciją tada, kada jiems reikia, o galbūt ne tada, kada tėvai norėtų.
Reikia kalbėtis, jie girdi. Tik ne visada panaudoja tai tuo metu. Man Akvilė dabar sako „Mama, tu galvoji aš neatsimenu ką tu kalbėjai, ką patarinėjai – tik tuo metu visa tai mane tiesiog erzino, dabar puikiai tave suprantu ir gerbiu.“
Paaugliai turi tą „heitinimą“ – neapykantą aplinkai, pyktį, ypač tiems, kurie mėgsta skaityti jiems moralus. Paauglystėje tėvams labai svarbu turėti geležinę kantrybę. Nieko ten baisaus nevyksta – taip gamtos surėdyta, nieko nepadarys, reikia tiesiog tą laikotarpį padėti jiems išbūti“, – įsitikinusi D. Rudokaitė.
Akvilė Žirgulytė, kaip ir jos tėvai, gyvena prieš kameras. Paklausta, ar dukra visada norėjo sekti tėvų pėdomis, Daiva Rudokaitė atvira: „Nepamenu, kad ji to būtų labai norėjusi ir siekusi, nes matydavo, kaip mes sunkiai dirbome, kad vėlai grįždavome. Jausdavo tėvų trūkumą.
Grįždavome dažniausiai pavargę, pikti. Ne paslaptis, kad ir finansiškai iš teatro ne turėjome pritekliaus, palyginus su jos klasiokų tėvais.
O atsitiko kaip atsitiko ir dabar ji vaidina, esu girdėjusi, jog režisieriams patinka su ja dirbti, nes ji jaučia kamerą – „draugauja“ su ja, kaip pasakytų vienas garsus operatorius. Gal tam turėjo įtakos modeliavimas, gal teatro mokyklėlė, o gal tai tiesiog nuo gamtos“, – tikina D. Rudokaitė.
Paklausta, ar dukra klausia patarimų, kaip geriau vaidinti, Daiva Rudokaitė tikina, jog stengiasi nesikišti: „Aš stengiuosi niekada nesikišti, nes tik ji kartu su režisieriumi geriausiai žino, ko reikia šiai ar kitai scenai. Žinau, kaip yra blogai patarinėti iš šono, nes tada žmogus pasimeta.
Aš pati stengiuosi niekada neklausyti patarimų iš šalies, nesiblaškyti, nes mes kiekvienas turim savo matymą – reikia pasitikėti savim ir tuo, kas kas atsakingas už produkto rezultatą ir viziją – tai režisierius.
Jei Akvilė klausia mano nuomonės ir prašo patarimo – galiu kažką patarti, kaip aš daryčiau, kaip man atrodo, bet visada siūlau elgtis, kaip jai atrodo tinkamiausia. Aš manau, kad kiekvienas turi savo aktorystę atrasti pats“, – įsitikinusi aktorė.
Paprašyta prisiminti, kokia Akvilė buvo vaikystėje, moteris tuos laikus prisimena su nostalgija – pokalbio metu prisipažįsta per sodybos langą matanti medį, kuriuo dukra mėgo karstytis. Pasak Daivos, dukra nebuvo „moksliukė“ – jai labiau patiko aktyvi veikla, draugai. Pokalbį žinoma moteris baigia smagiu prisiminimu:
„Jau esu tą istoriją pasakojusi. Net nežinau, kiek jai tuo metu metukų buvo. Vaidinau spektaklyje „Meškos trobelė“, buvau nuskriaustoji podukra. Ji tą spektaklį mokėjo mintinai.
Buvo kalėdinis laikotarpis pilna salė. Ji sėdėjo užkulisiuose. Buvo scena, kurioje man paberia karoliukus, kad juos rinkčiau ir „pamotė“ mane užvožia didele pintine. Ją taip paveikė, kad jos mamą skriaudžia...
Girdžiu šaukia man iš užkulisių: „mamyte, bėk, bėk!“. Salė ne tai, kad manęs gailėjo, bet juokėsi iš jos“, – juokiasi Daiva Rudokaitė.
Laida „galvOK“ su Daiva Rudokaite ir Akvile Žirgulyte – jau šį šeštadienį 19:30 per TV3!
