• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jauna dailininkė Marija Smirnovaitė įrodo, kad jaunas žmogus Lietuvoje gali sėkmingai kurti ir sulaukti pripažinimo. Žingsnis po žingsnio, beveik nepastebimai ji įsitvirtino knygos dailininkų elite ir vien per paskutiniuosius metus pelnė keletą itin reikšmingų knyginių apdovanojimų.

Jauna dailininkė Marija Smirnovaitė įrodo, kad jaunas žmogus Lietuvoje gali sėkmingai kurti ir sulaukti pripažinimo. Žingsnis po žingsnio, beveik nepastebimai ji įsitvirtino knygos dailininkų elite ir vien per paskutiniuosius metus pelnė keletą itin reikšmingų knyginių apdovanojimų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

2013 m. dailininkės iliustruota K. Navako knyga „Udo ir Dra niekaip nesusikalba“ (leidykla „Jūsų Flintas“) IBBY (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos ) Lietuvos skyriaus buvo išrinkta geriausia knyga mažiausiems skaitytojams. Šių metų Knygų mugėje Metų knyga vaikams paskelbtą I. Vizbaraitės „Karžygiuko istoriją“ (leidykla „Nieko rimto“) taip pat iliustravo M. Smirnovaitė.

REKLAMA

Tarp balandžio 2 d. paskelbtų geriausių 2013 m. knygų vaikams vėl puikuojasi šios jaunos dailininkės pavardė – jos iliustruota lietuvių liaudies pasakų rinktinė „Aukso kirvukas“ (leidykla „Nieko rimto“) buvo apdovanota kaip gražiausia metų knyga.

Pati dailininkė apdovanojimus vertina santūriai ir sako, kad jai tiesiog labai patinka piešti, o knygos – tai stebuklas, kurį smagu ir gera kartu su kitais kurti.

REKLAMA
REKLAMA

Dažnai iliustruojant liaudies pasakas bandoma „apeiti“ jose pasitaikančius žiaurumus, tuo tarpu M. Smirnovaitė renkasi itin drąsų iliustracijų piešimo būdą. Knygos „Aukso kirvukas“ dailininkė į moderniu stiliumi atliktus darbus įpina tautosakos elementų, folkloro simbolių ir motyvų. M. Smirnovaitė pabrėžia, kad liaudies pasakos visų pirma yra iš kartos į kartą perduodama tautos išmintis, o išmintis niekaip negali būti tapatinama su žiaurumu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Pasakos yra ypatingas žanras. Kai sužinojau, kad gausiu iliustruoti lietuviškų pasakų knygą, labai apsidžiaugiau ir ypač laukiau šio momento“, – sakė M. Smirnovaitė. – „Pasakos yra mūsų paveldas, jos – mūsų išmintis ir palikimas. „Išmintis“ yra šiek tiek svarbesnis žodis negu „palikimas“. Išmintis yra gludinama ir šlifuojama kartais visą žmogaus gyvenimą. Ji niekaip negali būti tapatinama su žiaurumu.“ Dailininkė sakė, kad tokius pavaitojimus dėl pasakų žiaurumo labai dažnai galima išgirsti iš pernelyg jautrių žmonių, bet tai ji vertintų kaip išsilavinimo stoką ar tam tikras asmenines žmogaus frustracijas. Ji teigė, kad pasakų negalima vertinti tais pačiais matais ir žymėti taip, kaip žymimos televizijos laidos ar kino filmai. „Pasakose yra mums labai svarbi ir esminė protėvių perduota informacija. Labai retai išmintis būna perduodama be meilės jausmo ir žinojimo“, – kalbėjo menininkė.

REKLAMA

Knygą „Aukso kirvukas“ leido „Nieko rimto“ leidykla, kurią daugelis tapatina su dailininkės Sigutės Ach kūryba. „Jos knygos visada svajokliškos, jautrios, sparnuotos, romantiškomis iliustracijomis, todėl buvo šiokio tokio nerimo, kaip šalia atrodys mano pieštos raganos ir velniai“, – sakė M. Smirnovaitė ir čia pat pridūrė, kad toks įspūdis – tik pirminis.

REKLAMA

Paklausta apie svarbiausius iliustravimo akcentus, menininkė sakė, kad jai visų pirma buvo svarbu paveldas. „Norėjau iliustracijojse prisiliesti prie praeities, tautosakos, todėl naudojau mūsų folkloro simbolius ir motyvus: lelijos, tulpės, žirgeliai, žalčiukai, saulelės ir kt. Norėjosi, kad piešinių koloritas ir faktūros primintų Lietuvos kraštovaizdį, bandžiau perteikti mūsų miškų, laukų, ežerų, kalvų spalvas ir faktūras,“ – pasakojo M. Smirnovaitė. – „Norėjau, kad iš iliustracijų tarsi pakviptų mūsų oras, kvepėtų samanų, žolynų, lapijos, rūko drėgme, lietaus ir vėjo išbalinta mediena, šlapio akmens, marių vandens kvapais.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dailininkė teigė, kad norėjo pasakų knygų iliustruoti taip, kad ji būtų dalelė Lietuvos, kad ji taptų puikiu suvenyru ar dovana kam nors, gyvenančiam tolimame pasaulio krašte. „Atsiverti knygą, o joje – mūsų miškas, mūsų žaluma, paslaptys ir jautrumas, maža mūsų krašto dalelė,“ – kalbėjo dailininkė.

Kaip dar vieną itin svarbų aspektą M. Smirnovaitė išskyrė iliustracijų personažus. „Dabar labai populiaru, kad neigiami veikėjai yra beveik tokie patys, kaip ir gerieji. Būti blogam – normalu ir netgi madinga. Suprantu šį žmogišką norą pasiduoti blogumui, nes tuomet nieko nereikia daryti ir iš karto tampi madingas bei visų geidžiamas. Tačiau aš nemanau, kad blogąsias savybes reikia daryti patrauklias.“ – kalbėjo dalinininkė. – „Piešiant personažus man buvo svarbu velnią pavaizduotį tokį, kokio tikrai nesinorėtų sutikti. Kad iš karto jaustųsi, jog tai būtybė iš anapusinio pasaulio ir jokio smagumo tame nėra. Ir jei jau sutikai velnią, vadinasi, juokai menki.“

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų