REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
10
Buvusi kriminalistė Rasa išklojo darbo detales: rytai prasidėdavo nuo lavonų nuotraukų (nuotr. asm. archyvo, Irmantas Gelūnas/BNS, Vygintas Skaraitis/BNS, Shutterstock)

Dešimtmetį kriminalinėje policijoje dirbusi ir sudėtingiausias bylas tyrusi Rasa Pavariūnienė šiandien gali pasidžiaugti darbu nekilnojamojo turto pardavimų srityje, su tuo susijusia išleista knyga. Be viso to, randa laiko ir daugybei kitų veiklų – ir į kiekvieną jų pasileidžia su šypsena. 

10

Dešimtmetį kriminalinėje policijoje dirbusi ir sudėtingiausias bylas tyrusi Rasa Pavariūnienė šiandien gali pasidžiaugti darbu nekilnojamojo turto pardavimų srityje, su tuo susijusia išleista knyga. Be viso to, randa laiko ir daugybei kitų veiklų – ir į kiekvieną jų pasileidžia su šypsena. 

REKLAMA

Paklausta, kaip pati save pristatytų žmonėms, Rasa nusijuokia – ji ir mama, ir nekilnojamojo turto brokerė, ir knygos autorė, be viso to, dar ir degustacinių vakarienių rengėja ir įvairių iniciatyvų sumanytoja. 

Nors jau aštuonerius metus dirba NT srityje, R. Pavarienė kuo puikiausiai atsimena dienas, kai dirbo kriminalinėje policijoje. Ir pasakoja apie jas noriai, nes daugeliui tai – mistika apipinta sritis. 

„Kadangi esu kilusi iš Telšių, mažo miestelio, tada tėvai vis kalbėdavo apie kriminalinį pasaulį, kad uždarius gaujų narius geriau, mieste ramiau. Teisingumo troškimas ir noras keisti pasaulį pas mus, tos kartos vaikus, tikrai buvo. 

REKLAMA
REKLAMA

Be to, tai buvo didelė mano svajonė – dirbti kriminalinėje policijoje. Žiūrėdavau įvairius filmus, kuriuose aiškindavosi ir narpliodavo nusikaltimus. Dirbti į policiją aš atėjau su didžiuliu užsidegimu“, – nusišypso. 

REKLAMA

Darbas virdavo dieną naktį

Pradėjus dirbti policijoje, Rasa buvo jauniausia mergina komisariate, o jos entuziazmas tryško per kraštus – ji visada buvo perfekcionistė. Kiekvienai bylai atiduodavo visus turimus resursus, tad nė vienas nenustebdavo komisariate ją išvydę nuo anksčiausio ryto. 

„Pradėjau nuo eilinių vagysčių, bet narpliodavau bylas dieną-naktį tiesiogine žodžio prasme: būdavo, kad ketvirtą ryto atvažiuoju į komisariatą, tylu, ramu, tad iškart sėsdavau prie savo bylų. Naudodavau visas teisėtas priemones, kad išsiaiškinčiau nusikaltimą“, – prisimena ji. 

REKLAMA
REKLAMA

Toks atsidavimas darbui neliko nepastebėtas – ją puikiai vertino kolegos, vadovai, bylos vis sudėtingėjo. Pačios sunkiausios dienos, kaip prisimena, būdavo tos, kai reikėdavo suimti nusikaltėlius ir pristatyti į teismą teisėjui. Dvi paras Rasa būdavo panirusi vien į darbus – neturėdavo laiko nei pavalgyti, nei atsiliepti į artimųjų skambučius. 

„Tuo metu pamiršti save, atiduodi visas pastangas, kad įtariamasis būtų suimtas, visi įkalčiai prieš jį būtų surinkti. Bet ne kartą tekdavo labai nusivilti – mūsų sistema yra su didžiulėmis ydomis ir dažnai įtariamasis išeina į laisvę, negauna atpildo. 

Visada apimdavo siaubingas jausmas, kurį jaučiu ir dabar, kad įtariamasis iškart turi advokatą, gali kreiptis pagalbos, o nuskriaustas žmogus turi pats vienas kovoti už savo teises, nes prokuratūra, kuri turi atstovauti žmogaus interesą, dažnai tai daro tik formaliai. Jeigu žmogus, patyręs žalą, pats nesusitelkia advokatų komandos arba neturi gerų baudžiamosios teisės žinių, jo interesas būna pamintas. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Įtariamasis, jei ir gauna laisvės atėmimą keleriems metams, po to daro viską, kad anksčiau išeitų, yra žmonės, kurie dirba su jais – teikia psichologinę pagalbą, jie gali mokytis, tobulėti. Kalėjimuose tam sudaromos puikios sąlygos. Bet aukoms, jų artimiesiems niekas nepadeda“, – apmaudo prisimindama kriminalistės darbą neslepia ji. 

Rytai prasidėdavo nuo lavonų nuotraukų

Ji puikiai prisimena ir rytus, kurie prasidėdavo ne nuo naujienų skaitymo, o rastų neatpažintų lavonų nuotraukų peržiūros – galbūt kokie skiriamieji bruožai padės identifikuoti asmenį.

Nors daugeliui tai išgirdus pašiurpsta oda, moteris sako: riba, kas yra baisu, tokios profesijos atstovams yra kiek kitokia nei įprasta. Tačiau ribas, ateidama dirbti į kriminalinę policiją, ji sako užsibrėžusi labai aiškias. 

REKLAMA

„Kiekvienas turi asmeninę ribą, kas yra baisu. Man, asmeniškai, baisiausi dalykai ir ką iš karto atėjusi dirbti pasakiau – kad niekada nenoriu dirbti su nusikaltimais, įvykdytais prieš vaikus, nepilnamečius ir gyvūnus, visa kita man nėra baisu ar atgrasu. 

Kai kalbama apie išprievartavimus, atvejus, kai nukenčia vaikai – tai yra atskira tragedija. Tai yra Lietuvos tragedija. Ir tai galima sakyti, nes taip iš tiesų yra“, – atviravo R. Pavarienė. 

Dirbant policijoje, Rasos entuziazmas pamažu blėso, o gimus antram vaikui ir išėjus į vaiko priežiūros atostogas, jos akį užkabino rinkoje dominavusios NT įmonės veikla. Tarsi likimo siųstas ženklas buvo pažįstama, kuri pasiūlė išbandyti jėgas šioje srityje: 

REKLAMA

„Išsikėliau sau tikslą, kad tris mėnesius darysiu viską, ko prašys mentorius, be jokių prieštaravimų. Visada dirbau darbą, kur žmonės ateidavo pas mane ir aš valdydavau situaciją, būdavau dominuojantis asmuo. 

NT srityje esi žmogus, kuris teikia paslaugą, ko ankstesniame darbe niekada nereikėdavo daryti. Pagalvojau, kad nereikia susireikšminti, galbūt tikrai tame pamatysiu prasmę.

Jau nuo pirmų susitikimų su klientais pamačiau, kaip viskas pozityvu, koks yra kontrastas tarp šių dviejų darbų. Labai greitai pajaučiau, kad šis darbas man, nors dvasinių išgyvenimų buvo labai daug.“

Darbą policijoje paliko drebančiomis rankomis

Po vaiko priežiūros atostogų moteris nė dienai nesugrįžo dirbti į senąjį darbą policijoje, tačiau atvirai sako – sėdint viršininko kabinete ir rašant prašymą išeiti iš darbo drebėjo rankos.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Apsispręsti buvo nelengva, bet nebesutikau dirbti toliau tik dėl to, kad nebemačiau tame prasmės. Nusikaltimai kartojasi, nusikaltėliai daro tuos pačius dalykus, o baudžiamasis principas visiškai neveikia ir absurdiškų situacijų, įstatymų – apstu“, – paaiškina. 

R. Pavarienė nė dieną nesigailėjo, kad nėrė į NT sritį – greitai rado bendrą kalbą su klientais, kiekviena diena prasideda pozityvumo pliūpsniu. Galbūt to trūko dirbant policijoje – ji sako, kad lyginant abu darbus, šie skiriasi lyg diena ir naktis: 

„Net prisiminimuose darbas policijoje buvo tarsi tamsesni laikai, o pradžia nekilnojamojo turto srityje – šviesus laikotarpis. Žmonės pasitempę, pasipuošę, kai tuo tarpu pareigūnai dirba tikrai sudėtingomis sąlygomis ir yra apkrauti įvairiais rūpesčiais.“

REKLAMA

Aštuonerius metus NT brokere dirbanti Rasa randa laiko ir įvairioms kitoms veikloms – neseniai parašė knygą, kurioje išdėstė visus naudingus patarimus apie būstą. Spėja ir nustebinti draugus, pakviesdama juos į namus degustacinės vakarienės. 

R. Pavarienė nusijuokia, kad maistas – tik hobis, tačiau kad galėtų nudžiuginti svečius, ilgai ir kruopščiai planuoja viską nuo A iki Z. Vakarienės meniu kartais būna sudarytas dar likus trims mėnesiams iki jos, nes nori, kad kiekvienas patiekalas būtų išdirbtas iki tobulumo.  

Tokios vakarienės – jųdviejų su vyru darbo vaisius, tačiau moteris nusijuokia, kad abu turi nusistatę aiškias taisykles ir į vienas kito patiekalų gamybą niekad nesikiša. Ir kaskart į namus sugūžėjus svečiams, širdį užlieja maloni šiluma. 

REKLAMA

„Maistas – kasdienė šventė, kuria galime save apdovanoti. Nereiškia, kad tai turi būti kažkas ypatingai prašmatnaus. Kuo daugiau skonių pažįstu, suprantu, kad nuostabiausi yra tie, kurie primena vaikystę. Kai pavyksta atkartoti mamos, močiutės virtuvės skonius – tai didžiulė laimė. 

Be to, mėgstu žmones, su jais bendrauti. Ir namus myliu, nes tikiu, kad juose yra geriausia atmosfera, o ne restoranuose“, – nusišypso. 

Iniciatyvos gimsta stebint aktualijas

Nors atrodo, kad ir taip veiklų jau begalybė, pašnekovė suburia ir prasmingoms iniciatyvoms. Ji juokiasi, kad darbas policijoje paliko ryškią žymę, nes matydama, kas vyksta gatvėse, iškart pradeda galvoti, ką gali padaryti, kad gyventi būtų saugiau.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Įsijungia ir motiniškas instinktas apsaugoti savo vaikus, kai kone kasdien pasirodo straipsniai, pavyzdžiui, apie neaiškiomis narkotinėmis medžiagomis apsinuodijusius nepilnamečius. 

„Išleidžiame vaikus išglostytus, išmyluotus savarankiškai nuvykti į ugdymo įstaigas, bet kažkieno vaikai reguliariai nukenčia. Tai yra košmaras, bet to galima išvengti. Apie žmones, kurie daro nusikaltimus ir potencialiai gali vėl nusikalsti, ir pareigūnai, ir kaimynai turi informacijos, tik tai nėra užkardoma laiku. 

Visus sukrečia atvejai, kai jaunuoliai vartoja narkotikus, visi apie tai žino, bet niekas nesustabdo. Jei bent 10 proc. visuomenės taptų socialiai atsakingesni, viskas keistųsi. Ir keisis – aš tuo neabejoju, nes kiekvienas atvejis priverčia reaguoti“, – mintimis dalijosi buvusi pareigūnė. 

REKLAMA

Po pavasarį nuskambėjusių atvejų, kai Žvėryne, miškelyje, buvo užpultos nepilnametės, Rasa negalėjo likti abejinga – subūrė mikrorajono gyventojus į vasaros uždarymo šventę.

Tik jos tikslas buvo ne pasilinksminti, bet geriau pažinti vieni kitus. Iš sukauptos patirties ji sako žinanti - saugi kaimynystė itin veiksminga, norint apsisaugoti nuo nusikaltėlių. 

„Aš noriu, kad visi pažinotų mano vaikus, noriu pažinti kitų vaikus. Kai mes vienas kitą informuosime apie vaikų netinkamą elgesį arba matysime gresiančią nemalonią situaciją, galėsime greičiau sureaguoti.  

Pati pavasarį mačiau paauglius, veipinančius už parduotuvės kampo, galvojau, kaip norėčiau jų tėvams pasakyti, nes jie tikriausiai nežino. Taip pat ir aš norėčiau, kad man pasakytų“, – teigė ji. 

REKLAMA

Neatskiriama Rasos gyvenimo dalis yra ir kelionės. Su šeima ji keliauja net į tolimiausius pasaulio kampelius. Paklausta, kuri kelionė paliko daugiausiai įspūdžių, Rasa nedvejodama atsako – į Panamą, kur vyko trims savaitėms su visais trimis savo vaikais. 

„Ji buvo įspūdingiausia tuo, kad mes rinkomės autentiškas apgyvendinimo vietas, pavyzdžiui, Panamos sostinės centre, senamiestyje, kur aplink – vien senieji gyventojai. Jie labai, labai unikalūs. 

Pavyzdžiui, vakare geri balkone arbatą ir matai, kad gatvėse akivaizdžiai vyksta prekyba narkotikais, paskui atvažiuoja policija. Iš arti matai visą jų gyvenimą, teko iš labai arti pabūti įdomiose situacijose“, – prisiminimais dalijosi R. Pavarienė. 

REKLAMA
REKLAMA

Viską suspėti padeda tik planavimas

Vis tik, ji juokiasi, kad visada geriausia kelionių ar dienos dalis – grįžimas į namus. Namai jai ramybės oazė ir yra įsitikinusi: ką įdedi kurdamas jaukius namus, tai ir gauni atgal. Be to, būnant namuose nukrenta visos kaukės ir vaidmenys, kuriuos prisiima žengdama pro namų duris – atsiskleidžia tikroji Rasa, su savo džiaugsmais ir rūpesčiais. 

„Mane genetika, o gal likimas apdovanojo tuo, kad pasikraunu energijos iš veiklų, kurias darau, man nereikia atskirai pasikrauti kituose dalykuose. Man burti žmones, daryti gerus, gražius darbus, iniciatyvas, kuriose matau prasmę – džiaugsmas. Mane net namų tvarkymas, kai matau, kaip jie gražėja, pakrauna“, – nusijuokia.

Greičiausiai, ne vienam kyla klausimas – ir kaip ji viską suspėja? Šis klausimas kilo ir pokalbio metu, tačiau kišenėje žodžio neieškanti moteris nė nedvejodama atsako: viską suspėti padeda tik planavimas ir ankstyva dienos pradžia: 

„Ankstyvas kėlimasis man sutaupo pusę paros. Kai bendrauju su žmonėmis, kurie pasako, kad 11 val. bus atsibudę, pagalvoju – aš tokiu laiku jau būsiu turėjusi keletą susitikimų, apžiūrų, ramiai atsigėrusi kavos ir susiplanavusi likusią dieną. 

Žmogus miegodamas praranda daugybę laiko. Man pasisekė, kad reikia mažai miego. Neįsivaizduoju savęs miegančios iki 9-10 valandos. Gal ir būtų gerai, bet mano produktyvumas ženkliai nukentėtų.“

REKLAMA

Klausant Rasos pasakojimo, atrodo, norisi tik vieno – patarimo, kaip išmokti susidėlioti viską taip, kad dienoje pakaktų laiko. Pripažinkime, kartais atrodo, kad jo vis maža, o pažvelgus į R. Pavarienę apima baltas pavydas, kaip su tokiu lengvumu tiek visko suspėti. Tik patarimų ji sako nemėgstanti dalinti – kiekvienas turi rasti savo laimės formulę. 

„Nemėgstu dalinti patarimų, nes kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Man pačiai laiko užtenka visiškai viskam, ką besugalvočiau. Niekada nesu pati savęs pamiršusi, net mažyčių malonumų. Bet niekada nelieka vieno – laiko padejuoti, kad nieko nespėju ar kažkam trūksta laiko. 

Mano gyvenimo modelis nėra universalus laimės receptas, tai tik mano laimės receptas. Aš tikrai jaučiuosi laiminga, graži, o tai retai žmonės drįsta sau pasakyti. Bet būdama savo amžiuje suprantu, kad laimės receptų yra visiškai skirtingų, tereikia rasti savo“, – su šypsena pokalbį užbaigia R. Pavarienė. 

Tai geriau, nei būt IŠPRIEVARTAUTAI kriminalistų !!!
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų