Baigdamas studijas ir jau dirbdamas Saulius (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinoma) pirmą kartą į kazino nuėjo prieš 20 metų ir tądien išlošė. Taip pat vieną pirmųjų savo apsilankymų jis laimėjo 10 tūkst. eurų, statęs 100 litų pokerio žaidime.
„Jeigu būčiau dėl pinigų žaidęs, tokia kombinacija išeina kartą gyvenime, būčiau pasilikęs. Bet tą dieną pralošiau viską, ką išlošiau, ir dar savų gal panašiai“, – atvirai patirtimi dalinosi jis.
Pasak Lošimų priežiūros tarnybos psichologo Olego Mackevič, žmonės į lošimų liūną įklimpsta ne iš blogo ar sunkaus gyvenimo. Jo vertinimu, lošti pradedama iš smalsumo.
„Tai yra nepigi pramoga, tai iš blogo gyvenimo sunku pradėti pramogauti“, – pabrėžė psichologas.
O. Mackevič atkreipė dėmesį, kad Išlošus pirmus kartus, ypač žmonėms, turintiems polinkį į priklausomybes, gali kilti mintis, jog tai geras būdas užsidirbti. Tačiau tai priveda ir prie pralošimų.
„Pradėjus pralošinėti, žmogus išsigąsta, norima atsilošti prarastus pinigus. Tuo pačiu problema didėja, žmogus klimpsta į skolas. Didžiules skolas, kurias irgi norisi atstatyti ir žmogus tame užburtame rate sukasi“, – paaiškino specialistas.
Pasak specialisto, pirmasis priklausomybę nuo lošimų išduodantis ženklas yra finansai, kai anksčiau uždirbęs pinigus žmogus ima skolintis, meluoti, kad tik gautų pinigų. O Saulius papasakojo, jog turint tokią priklausomybę dėl nuolatinio skolinimosi kenčia visi: draugai, šeima, net bendradarbiai.
„Melavau visiems aplink, kad avarijos kažkokios nuolat man nutinka, kad paskolintų pinigų. Čia katastrofa, ne gyvenimas“, – atvirai sakė pašnekovas.
Nematoma priklausomybė: „Būčiau lošęs ir lošęs“
Saulius pasakojo, kad nebuvo kertinio momento, kai jis suprato, jog metas nebelošti. Jį jau pažinojo ir kazino darbuotojai, nes kazino neišeidamas galėdavo praleisti ištisas dienas. Užsiminė, kad ilgiausiai kazino yra išbuvęs beveik 3 paras.
„Aš pats nesupratau, kad reikia sustot, būčiau lošęs ir lošęs. Aš kazino nakvodavau, smirdėdavau visas, net pats jaučiau, kad rūbai smirda, o darbuotojai tik šypsosi, bet nieks neišprašo. Žaidi iš skolintų pinigų, ne iš savo, bijai visko, laikai save kažkokiu padugne“, – savo būseną lošimo laikais apibūdino Saulius.
„Atrodo, išsiblaivai, atsistoji ant kojų ir toks rimtas žmogus, o tik užtenka nueiti į įstaigą ir viskas apsiverčia aukštyn kojom. Londone išvis buvau benamis, buvau nuėjęs iki to, kad pralošiau viską ir gyvenau gatvėj be rūbų, be nieko“, – apie sunkias gyvenimo akimirkas kalbėjo pašnekovas.
Lošimų priežiūros tarnybos psichologas pastebėjo, jog priklausomybė nuo lošimų yra tarsi „nematoma“, nes ją itin sunku atpažinti. Todėl dažnai pagalbos kreipiasi žmonės, lošę 5–7 metus, kai priklausomybė jau įsibėgėjusi.
„Žmogus mano, kad bandymas atsilošti yra skatinamas tik to, kad jis pralošia ir nori nusiraminti. O tikroji priežastis yra būsenos keitimasis, nes lošdamas žmogus jaučiasi pakilesnis ir tai yra emocinis pabėgimas nuo problemų“, – tvirtino O. Mackevičius.
Kęstutis Dvareckas, „Aš esu“ priklausomų žmonių bendruomenės vadovas, paminėjo, jog priklausomybė lošti pagal jo matytas patirtis dažnai išsivysto kartu su kitomis priklausomybėmis.
Saulius prisipažino, kad, kai lošdavo, visuomet vartodavo ir alkoholį. Kaip jis sakė, lošė blaivas tik vieną kartą gyvenime, kai jau gydėsi. O prieš tai visuomet išgėręs traukdavo į kazino. Jis buvo ką tik vedęs, o žmona apie jo priklausomybes nežinojo. Jie susituokė kovo mėnesį, o liepos mėnesį vyras atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Tą laikotarpį jis įvardino kaip 4 mėnesius pragaro jo žmonai, kuri rugpjūtį pagimdė pirmą vaiką.
„Po lošimų vieną dieną grįžau namo pažiūrėt, ką dar galima iš namų išnešt, ir mano žmona manęs neišleido. Aš grasinau, kad šoksiu iš 9-o aukšto, jeigu manęs neišleis. Nemanau, kad būčiau iššokęs. Bet ant tų žodžių mane supakavo ir išvežė iš namų. Psichiatrinėje ligoninėje atsisakiau alkoholio ir lošimų“, – pasakojo pašnekovas.
Grįžo prie lošimų: „Viskas griūna ir vėl prasideda nuo pradžios“
Taigi atkryčių turėjo ir tv3.lt portalo kalbintas sveikstantis lošėjas. Po metų pertraukos, kai jau gydėsi bei turėjo kitą darbą, buvo gražinęs skolas tėvams, grįžo į tą patį Kauno kazino, kuriame lošė pirmą kartą.
„Atėjęs žiūriu: tie patys žmonės sėdi. Sėdėjau blaivas ir jau supratau, ką darau. Gyvenu tokį fainą, sveiką gyvenimą ir aš vėl pradedu. Kai klientas skambina, sakau, kad esu susitikime su kitu. Viskas griūna ir vėl prasideda nuo pradžios, bet skirtumas tas, kad tu jau pagauni tą momentą“, – savo tuometinius išgyvenimus apibūdino jis.
Kadangi priklausomybė lošimams yra lėtinis sutrikimas, kaip sakė psichologas, jam būdingi intensyvūs atkryčiai, nes žmogui gali atrodyti, jog vienintelis būdas grąžinti skolas, yra lošti. Todėl šios priklausomybės sveikimo kelias yra labai ilgas ir sustoti lošti neužtenka.
„Nepalošus pusę metų emocijos susireguliuoja, žmogus ištaiso savo finansines skolas, bet vėlgi kyla pagunda lošti, nes poreikis susiformavęs. Todėl būtinai reikia ieškoti specialistų: psichiatrų, psichoterapeutų, anoniminių lošėjų grupių, kad žmogus nesijaustų vienišas su savo problema“, – patarė O. Mickevič.
Saulius alkoholio nevartoja jau 13 metų, o nelošia – 12, tačiau pripažino, jog priklausomybė niekur nedingo.
„Priklausomas žmogus visada lieka priklausomas. Yra visą laiką rizika, kad gali išgerti, gali nueiti. Todėl turiu kartoti sau: aš esu toks, man negalima“, – vis primena sau Saulius.
Tačiau Sauliui grįžti į įprasto gyvenimo vėžias padėjo tėvai ir žmona, kuri rado jo kazino kortelę. Tėvai, kaip pašnekovas sakė, buvo užstatę savo namą, kad grąžintų sūnaus skolas. Už tai jis liko amžinai dėkingas.
