Apie tai „Žinių radijo“ laidoje pasakojo „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas dr. Žygimantas Mauricas.
Lietuvos ekonomika
Kokioje fazėje šiandien yra mūsų ekonomika, jūsų akimis?
Ž. Mauricas: Toje fazėje, kokią mes ir prognozavome. Kol kas pastaraisiais metais ekonomikos raidą prognozuojame gana tiksliai, ir šie metai – ne išimtis. Antrojo ketvirčio augimas buvo toks, kokį ir prognozavome – pakankamai spartus, vienas sparčiausių visoje Europos Sąjungoje. Akivaizdu, kad esame ekonominio pakilimo stadijoje.
Kaip čia yra? Visi aplinkui stagnuoja, o mes kažkaip augame.
Ž. Mauricas: Viena priežasčių yra mūsų ilgalaikis augimo ciklas, prasidėjęs praktiškai 2014–2015 metais. Grubiai tariant, su euro įvedimu. Mes turėjome tikrai neišnaudotą potencialą, ypač po 2009 metų diržų veržimosi laikotarpio. Mes kažkaip po to jame užsižaidėme.
Estai pirmi įsivedė eurą. Mes irgi galėjome eurą įsivesti dar prieš 2008 metus. Prisiminkime tą istoriją – per nago juodymą nepavyko sumažinti infliacijos. Mes buvome besivejančiųjų vaidmenyje, emigracija buvo didelė, pasitikėjimas – žemas. Vėliau tiesiog perėjome į optimistinį ciklą.
Labai daug ką padarėme patys, savo jėgomis. Mūsų didžiulis konkurencinis pranašumas buvo tas, kad ne tiek priklausėme nuo užsienio kapitalo, kiek daug ką darėme savo viduje. Taip pat daugiau gyventojų pradėjo grįžti į Lietuvą, negu emigruoti iš jos.
Pastaruoju metu dar gavome didžiulę papildomą injekciją iš trečiųjų šalių – Baltarusijos, Ukrainos, dabar ir kitų trečiųjų šalių. Pinigų atsirado labai nemažai, užsisuko toks ratas: pradėjus augti ekonomikai, biudžetas metai iš metų surinkdavo daugiau pinigų, negu planuodavo surinkti.
Tos viršplaninės pajamos. Dabar viešasis sektorius perima estafetę. Mes jau esame, sakykime, labai prinokusioje stadijoje. Panašiai kaip dabar – pati vasaros pabaiga, jau einame link rudens.
Ar dyzelinas pigs?
Ar dyzelino kaina, 2 eurai, yra riba? Ar dar gali būti visko?
Ž. Mauricas: Visko gali būti, nes yra struktūrinių nesubalansuotumų. Čia ypač matyti labai strateginis Europos Sąjungos trumparegiškumas, nes politika buvo vykdoma ir tebėra vykdoma tokia, sakykime, vilties. Reiškia, mes atsisakysime iškastinio kuro, o patys jo nebeišgauname.
Žaliasis kursas nėra blogai, tik reikia racionaliai tai daryti, tuos žingsnius reikia žengti, bet reikia žinoti, kaip tai daryti. Dabar daroma taip, kad ne vežimas traukiamas, o stumiamas. Kitaip tariant, iš pradžių sumažinama pasiūla, o vėliau galvojama, kaip sumažinti paklausą.
Dyzelino rinkoje mes Europoje turime labai didelį iššūkį, nes transportas, žemės ūkis ir pramonė vis dar labai stipriai naudoja dyzeliną. Pramonė vienintelė mažina jo naudojimą, transportas – didina. Taip pat turėjome labai stiprią lengvųjų automobilių „dyzelizaciją“. Dabar ji jau eina į pabaigą, bet tie automobiliai, kurie buvo pagaminti, vis dar važinėja gatvėmis.
Turime tokį paradoksą: mažmeniniai degalų pardavimai Europos Sąjungoje šiuo metu praktiškai tokie patys, kokie buvo prieš dešimt metų. Iš esmės paklausa nėra sumažėjusi. Vežiojame daugiau prekių, gal dar visokių siuntinių, bet bendrai degalų, ypač dyzelino, paklausa netgi augo.
Tuo tarpu pasiūla yra ženkliai sumažėjusi, nes nebuvo investuota į naują infrastruktūrą. Dėl to Europos Sąjunga dalį dyzelino tiesiog privalo pirkti iš trečiųjų šalių. Pagrindinė tiekėja buvo Rusija, tada persiorientuota į Artimųjų Rytų šalis. Dabar matome ten krizę. Tai kur persiorientuoti? Vienintelės liko Jungtinės Amerikos Valstijos.
Esame labai stipriai nuo jų priklausomi, bet jos nėra pajėgios visiškai patenkinti mūsų poreikio. Europa imasi įvairių kūrybingų priemonių, kaip tas skyles užkamšyti. Pažiūrėsime, kaip pavyks. Labai nesinorėtų, kad vėl būtų pradėti žengti politiškai nepopuliarūs žingsniai, nes, matote, nemažai rusiškų degalų į Europą patekdavo per Turkiją, Indiją.
Kitaip tariant, turime didžiulį struktūrinį nesubalansuotumą. Dėl to net ir naftos kainai nukritus ar labai stipriai nepakilus, dabar ji gerokai žemesnė nei 100 dolerių, dyzelino kaina vis tiek laikosi ir yra gerokai didesnė negu benzino. Jau kurį laiką sakiau, kad taip, ko gero, bus ir ateityje.
Kas tik galite, gyventojai, ypač – bėkite nuo dyzelinio automobilio. Tikrai bėkite, nes yra ir tokia politika, ir struktūrinis trūkumas. Jūs vienoje vietoje konkuruojate su transporto sektoriumi, su žemės ūkiu. Benzinas jau sukasi šiek tiek kitoje orbitoje, ten yra paprasčiau.
Aišku, jeigu benzinas kartu su elektra, hibridas, tai išvis fantastika, nes suvartojimas mažesnis. Elektra dar geriau, nes elektros kaina Lietuvoje yra pakankamai nedidelė, beje, mažesnė nei Vokietijoje.
Dyzelius žmonės pirko dėl to, kad būtų pigiau važiuoti?
Ž. Mauricas: Taip, nes tai vėlgi buvo Lietuvos politika. Mes stengėmės mažinti kaštus, stipriai jų nedidinti transporto, žemės ūkio ir kituose sektoriuose. Dyzelino kaina Lietuvoje ilgą laiką buvo mažesnė, nes akcizai dyzelinui buvo mažesni, be to, ir dyzelino suvartojimas 100 kilometrų mažesnis.
Iš tiesų mes patys tai susikūrėme savo rankomis ir Lietuvoje. Dabar tiesiog vėjai pasikeitė, reikia reaguoti, kas gali. Transporto sektorių gelbėja Lenkija. Buvo šiek tiek kilusi tokia mini panika, nes lenkai buvo sumažinę mokesčius, tada grąžino. Kaina buvo mažesnė – kažkur apie 10–20 centų.
Dabar jie vėl sumažino PVM iki rugsėjo 1-osios, bet jie, žinote, pažada nelabai ilgam laikotarpiui. Transporto sektoriui tai yra išsigelbėjimas, nes dabar Lenkijoje dyzelinas kainuoja grubiai apie 40 centų mažiau negu Lietuvoje.
Maždaug apie 1,6–1,7 euro. Netgi mažiau – apie 1,5 euro, priklauso nuo kurso ir visų kitų dalykų. Šiaip faktinės kainos yra dar mažesnės, nes ten yra nuolaidos ir taip toliau. Lietuvoje praktiškai laikosi apie 2 eurus.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
