Apie tai, kaip keitėsi švenčių kultūra sovietmečiu, kas buvo užmiršta, o kas kuriama dirbtinai – naujienų portalo tv3.lt interviu su Vilniaus universiteto istoriku Arūnu Streikumi.
Kalbant apie asmenines šventes, pastebiu kartų skirtumus: seneliams būdavo svarbūs vardadieniai, tėvams – ir vardadieniai, ir gimtadieniai, o mūsų karta vardadienų visiškai nemini. Kokią vietą sovietinėje visuomenėje užimdavo šios asmeninės šventės?
Laipsniškas vardadienio išnykimas, kaip svarbiausios asmeninės šventės, yra sietinas tiek su sovietų režimo siekiu silpninti krikščionišką kultūrą, tiek su natūraliu dekristianizacijos procesu.
Anksčiau vardadieniai buvo švenčiami labai bendruomeniškai, nes vardai susiję su šventaisiais. Kai 20 amžiaus antroje pusėje krikščioniškumas ėmė silpnėti, vardadienis palaipsniui nunyko.
Kitas dalykas – vis dažniau buvo duodami vardai, kurie neturi nieko bendro su krikščionybe. Tai buvo ir sąmoningas sovietų režimo veiksmas – buvo leidžiamas leidinys „Civilinės apeigos“, kuriame pateiktas rekomenduojamų vardų (nepagoniškų, naujadarų) sąrašas. Krikščioniški vardai tapo nebepopuliarūs, todėl ir vardadienio tradicija silpnėjo.
O gimtadieniai? Ar jų populiarumas išaugo?
Taip, įprotis švęsti vaikų gimtadienius yra paralelinis procesas. Taip pat sovietmečiu formavosi jubiliejų kultūra. Viskas buvo orientuojama į jubiliejus – ar tai būtų valstybinės progos, ar garsių asmenybių sukaktys.
Kalbant apie bendrą švenčių kultūrą, 50 sovietmečio metų labai susilpnino bendruomenei svarbių švenčių reikšmę. Oficialus švenčių kalendorius didžiajai daliai visuomenės nieko nereiškė. Todėl po 1990-ųjų, kai kalendorius vėl keitėsi, visuomenė jau buvo atpratusi nuo senojo, iki 1940 m. galiojusio, kalendoriaus.
Man atrodo, net iki šiol pas mus nėra vienos valstybinės šventės, kuri sutelktų visą visuomenę ir visiems būtų vienodai svarbi. Dalis žmonių įprato į valstybines šventes žiūrėti su tam tikra distancija, nes sovietmečiu tai buvo „ne mūsų šventės“. Tas įprotis, mano manymu, liko.
Grįžtant prie asmeninių švenčių – vestuvės. Koks vestuvių modelis buvo sovietmečiu?
Nesu šios srities tyrinėtojas, tad mano svarstymai gali pasirodyti diletantiški. Visgi matome hibridinius darinius. Dažnai, spaudžiant tėvams ar seneliams, slapta būdavo sudaroma ir bažnytinė santuoka. Tad įvykdavo dvejos vestuvės: civilinės ir bažnytinės.
Dauguma didesnių vestuvių vykdavo kaime, nes ten buvo galimybės apsirūpinti mėsa ir kitais produktais. Mieste suorganizuoti vestuves buvo žymiai sudėtingiau, juk butai maži. Kavinėse ar restoranuose ką nors užsisakyti ar gauti patalpas būdavo labai sudėtinga, nebent turi pažinčių.
Tuo metu kaimo vestuvės išlaikė senąjį ritualizuotą scenarijų (su piršlio korimu ir pan.), bet žmonėms jis dažnai buvo praradęs realią prasmę – tai buvo tiesiog tradicijos, kurių laikomasi, nes taip darė tėvai.
Jeigu kalbėtume apie patį šventimą, tiesa ar mitas, kad būtent iš sovietmečio atėjo įprotis viską švęsti prie stalo? Kitaip tariant, kai reikia viską „aplaistyti“: naujus pirkinius, krikštynas ir pan.?
Aš tai siečiau su pasirinkimo skurdumu ir menka kitokių šventimo formų pasiūla. „Balius prie stalo“ tapo natūraliu dalyku, nes eiliniams žmonėms vienintelė prieinama vieta buvo nedidelis butas.
O „laistymas“ paplito per darbovietes. Sovietų valdžia stengėsi kontroliuoti bet kokią socializaciją, nes suprato, kad iš bendrysčių gali gimti politiškai pavojingi dalykai. Tad ta asmeninių švenčių ar pasiekimų paminėjimo „prie butelio“ kultūra formavosi ir dėl to, kad buvo mažai kitų bendravimo erdvių.
Žinome, kad sovietmečiu katalikiškos šventės buvo slopinamos. Ką jūs, kaip istorikas, galėtumėte pasakyti – kaip buvo švenčiamos Kalėdos, Velykos?
Taip įprastai įsivaizduojama, kad buvo vaikiškas draudimas švęsti krikščioniškas šventes, bet tokio įsakmaus draudimo nebuvo, ypač pirmaisiais dešimtmečiais po okupacijos ir ypač kaime. Ten niekas tikrai nekreipė dėmesio į tai, kad krikščioniškų švenčių neliko oficialiame kalendoriuje.
Čia iš esmės galima kalbėti ne tiek apie draudimą, kiek apie kalendoriaus kaitą, nes tų senų švenčių, kurios buvo švęstos iki okupacijos (tautinių ar krikščioniškų), tiesiog neliko. Jei šventė sutapdavo su darbo diena, tai ir buvo darbo diena.
Šioje vietoje reikėtų atskirti miestą ir kaimą. Mieste, be abejo, paminėti tokias šventes nuo pat pradžių buvo sudėtinga. Kaime net kolūkiuose realiai niekas per tokias šventes nedirbdavo, o kolūkių vadovybė neturėjo kaip priversti kolūkiečius dirbti.
Įprastai mes labai akcentuojame sovietmečio poveikį, bet reikia nepamiršti ir natūralios modernizacijos ir su tuo susijusios sekuliarizacijos reiškinius. Tai vėlgi pirmiausiai palietė miestus, silpnėjo iki tol žmonių turėtas santykis su Bažnyčia.
Žinoma, prie to prisidėjo ir ta sovietų vykdyta visa antibažnytinė ir antireliginė politika, Bažnyčios veiklos varžymo veiklos, taip pat ir natūralūs procesai, susiję su urbanizacija, su kaimo bendruomenės likimu.
Kas grėsdavo, jeigu pamatydavo, kad, pavyzdžiui, žmogus tomis progomis eina į bažnyčią? Turbūt atsakomybė priklausė nuo užimamų pareigų?
Be abejo, tai galėjo turėti įtakos. Patirti kokias nors sankcijas galėjo žmonės, kurie užėmė aukštesnes pareigas, ypač tie, kurie dirbo mokyklose.
Krikščioniškų švenčių šventimas galėjo atsiliepti įvairiais svarstymais, aišku, ir karjeros perdėliojimu. Komunistų partijos nariai galėjo būti svarstomi komitetuose, jiems skiriamos nuobaudos.
Tačiau eiliniams žmonėms, dirbantiems, pavyzdžiui, gamyklose ar aptarnavimo sferoje, tai vargu, ar galėjo daryti neigiamą įtaką.
Vietoje Kalėdų buvo afišuojami Naujieji metai su televizijos „Naujametiniu žiburėliu“, Seneliu Šalčiu. Ar tai ir yra tas vadinamasis sovietmečio palikimas?
Vien tai, kad sovietų valdžia bandė stiprinti alternatyvias šventes ir alternatyvias šventimo tradicijas, taip pat netiesiogiai parodo, kad jiems nepavyko visiškai „išbraukti“ senąjį kalendorių.
Ne tik Naujiesiems metams, bet ir kitos tradicinėms krikščioniškoms šventėms buvo kuriamos alternatyvos: Pavasario šventė Velykoms, Žiemos išvarymo šventė ir panašūs dalykai. Tai rodytų, kad sovietų valdžia iš dalies patyrė nesėkmę senąjį kalendorių pakeisdama nauju.
Dar vienas, man atrodo, svarbus aspektas – sovietmetis pagrindines krikščioniškas šventes tam tikra prasme „uždarė“ namų erdvėje. Kadangi viešai tai nebuvo pripažįstama, žmonės, kurie ir toliau šventė tas šventes, tiesiog užsidarė namuose.
Tikriausiai nuo tų laikų ir išlikęs vaizdinys, kad Kalėdos yra šeimos šventė.
Ar lyginant su ankstesniais laikais, pavyzdžiui, tarpukariu, šventės nebūdavo tiek švenčiamos namuose?
Jei tai būtų Velykų ryto pusryčiai – taip, tai buvo švenčiama su šeima, bet po to šventimas persikeldavo į bendruomenę, į viešąją erdvę. Jau pirmąją ar antrąją Kalėdų dieną vykdavo renginiai, žmonės eidavo į svečius – kaip ir dabar.
Kadangi sovietmečiu viso to nebuvo, liko tik Kūčios, net šiek tiek slepiantis už uždangstytų langų. Juk beveik visi, net ir komunistų partijos nariai, valgydavo Kūčių vakarienę.
Ar yra rašytinių duomenų ar žmonių pasakojimų, kad sovietmečiu tam tikri akcentai, pavyzdžiui, patiekalai, būtų buvę užmiršti arba atvirkščiai – įnešti į lietuvių racioną? Turiu omenyje įvairias mūsų šventėse jau įprastas mišraines ir panašiai.
Čia sovietmečio įtaka pasireiškia tuo, kad buvo maisto produktų deficitas. Tai savaime ribojo ir patiekalų skaičių, ir pobūdį. Žmonės gamino iš to, ką galima gauti.
Žinoma, net sovietmečiu oficialioje prekyboje prieš šventes aprūpinimas buvo truputį pagerinamas: didžiuosiuose miestuose prieš šventes buvo galima gauti apelsinų ir mandarinų.
Bet vėlgi, ta prekyba įprastai prasidėdavo po Kalėdų, prieš Naujuosius metus. Tai irgi buvo tam tikras skatinimas labiau fokusuotis į Naujuosius metus, o ne į Kalėdas.
Kalbant apie kitas šventes, yra tokios kaip Kovo 8-oji. Nors tai tarptautinė šventė, dauguma lietuvių, ypač vyresnio amžiaus, šią progą asocijuoja su tulpėmis, komplimentais moterims. Ar tiesa, kad ši šventė buvo išpopuliarinta būtent sovietmečiu? Kiek ji artima tikrajai Tarptautinės moterų dienos idėjai, kai moterys išėjo kovoti už lygias teises?
Kovo 8-oji, be abejo, buvo labai ideologizuota, bent jau [sovietmečio] pradžioje. Aš Kovo 8-osios tradiciją ir oficialų jos palaikymą siečiau būtent su laikotarpiu po Stalino, Chruščiovo, ieškant alternatyvių švenčių.
Mat visiškai tokios ideologinės-politinės šventės, tokios kaip Gegužės 1-oji ar Spalio revoliucijos metinės lapkričio 7 d., žmonėms buvo „sausos“. Ypač vyresniajai kartai, kuri dar prisiminė ir nepriklausomos Lietuvos laikus, karą bei pokarinį pasipriešinimą.
Todėl jiems tai buvo visiškai politinės okupacinės valdžios šventės. Dėl to sovietų valdžia ieškojo neutralesnių švenčių, kurios netiesiogiai asocijuotųsi su režimu. Tai buvo Kovo 8-oji ir Naujieji metai.
Kovo 8-oji buvo iš tiesų buvo savotiška alternatyva Motinos dienai. Kartu Kovo 8-oji labai ryškiai atspindi veidmainišką sovietinį požiūrį į moterų vietą visuomenėje.
Teko girdėti vienos ukrainiečių autorės terminą, kad Kovo 8-osios kultūra yra požiūris į moterį kaip į vyrų puošmeną. Nors ideologiškai buvo kalbama apie moterų lygybę, sovietinė visuomenė buvo labai mizoginiška ir patriarchalinė. Tad Kovo 8-oji buvo praktiškai vienintelė diena metuose, kai moterims buvo dovanojamos gėlės.
O kaip buvo minimos būtent tos ideologinės šventės: Gegužės 1-oji, Gegužės 9-oji ir kitos? Miestuose tai tikriausiai pasireikšdavo paradais?
Taip, pagrindinis akcentas buvo demonstracija – tai visų darbo kolektyvų mobilizavimas, ritualinis duoklės atidavimas režimui.
Nesvarbu, kiek žmonės ten dalyvavo savo noru – dauguma, žinoma, ten ėjo ne savo noru, nes juos vertė tai daryti. Tačiau parodymas, kad visuomenė bent išoriškai atiduoda pagarbą sistemai, (sovietų valdžiai – red. past.) buvo svarbu.
Kadangi šios šventės asocijavosi su politine-ideologine žinia, nebuvo taip lengva mobilizuoti žmones. Šiuo atveju, jei nedalyvaudavai, grėsė sankcijos: premijų netekimas ar pažeminimas pareigose. Čia buvo kur kas daugiau prievartos, nei per krikščioniškas šventes.
Kiek būdavo populiarios šventės, kurios bent jau dabar mums asocijuojasi su pagonybe? Minėjote žiemos išvarymo šventę – ar ji vykdavo tuo metu, kaip šiandien Užgavėnės?
Taip, Žiemos išvarymo šventė tikrai buvo Užgavėnių karnavalas.
O kiek šios šventės buvo populiarinamos? Visgi jose yra, atrodytų, pagoniškų elementų, kita vertus, sovietmečiu buvo propaguojamas ateizmas. Kaip tai buvo derinama?
Kai pradėta ieškoti alternatyvų Velykoms, Kalėdoms ir kitoms krikščioniškoms šventėms, pagoniškų elementų buvo pakankamai daug ir viešojoje erdvėje. Buvo leidžiamos specialios metodinės knygutės, rašoma spaudoje.
Ryškesnis pavyzdys būtų Joninės: sovietmečiu atgaivintos Joninių šventimo tradicijos su ritualais, netgi su kriviais. Tai galima interpretuoti kaip sovietų valdžios bandymą pagoniškas tradicijas ištraukti kaip alternatyvą krikščioniškoms. Viešai jos buvo vadinamos „liaudies tradicijomis“.
Man atrodo, Joninių šventimo išlikimas ir po nepriklausomybės atkūrimo yra turbūt didžiausias sovietmečio švenčių kultūros palikimas. Iki 1940 metų Joninės nebuvo taip stipriai sureikšmintos.
Labai įdomu, nes jaunesnioji karta yra mokoma, kad Joninės ir kitos panašios šventės yra apie lietuvių tapatybę, apie senąsias lietuvių šaknis. Kaip čia išeina – sovietai, ieškodami alternatyvų, paėmė senąsias lietuvių tradicijas?
Čia svarbiausia buvo būtent antikrikščioniškas momentas, kad Bažnyčios vaidmuo visuomenėje susilpnėtų. Taip pat reikia pabrėžti skirtumą tarp sovietinių Joninių ir Rasos šventės, kuri buvo minima labiau neformaliuose sluoksniuose.
Vėlyvuoju sovietmečiu atsiranda etnokultūrinis judėjimas „iš apačios“, kurį sovietų valdžia toleravo, bet vargu, ar skatino. Tas kultūrinis judėjimas jiems nebuvo tiek pavojingas, kiek katalikų Bažnyčios angažavimasis pasipriešinimui.
Todėl Rasų šventė neformaliuose ratuose buvo suvokiama kaip alternatyva oficialioms sovietinėms šventėms, nes ten buvo siekiama autentikos, o sovietinėse Joninėse buvo pabrėžiami kičiniai, populiariosios kultūros elementai: laužų deginimas, vainikų plukdymas. Autentiškesnės dvasios šventimas, ypač Kernavėje, buvo būdingas neformaliuose ratuose.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
NIEKAS NELAKSTYDAVO PO PARDUOTUVES, - KURIOJ PARDUOTUVĖJ, KOKIAM PRODUKTUI, DABAR AKCIJA?
SOVIETMEČIU BUVO VAIKŲ GIMSTAMUMO BUMAS, O DABAR - RECESIJOS DUGNAS!
NEREIKIA DERGT ANT LAIKMEČIO, KURIAME GYVENO MŪSŲ TĖVAI IR SENELIAI.
