Šią savaitę švenčiame Atgimimą, jo formaliąją pradžią – Sąjūdžio dvidešimtmetį.
Kaip stebėtojas ir kuklus tų įvykių dalyvis noriu pareikšti: Atgimimas be atgailos – ne - Atgimimas. Sąjūdis sutelkė ne visą Lietuvą, galvočiausieji komunistai dar 1989 metais atsiskyrė nuo motininės SSKP ir žengė pirmąjį sėkmingą žingsnį į “legalizavimąsi” atsikuriančios valstybės priešaušryje, kiti - traukė į šešėlį ir grieždami dantimis laukė valandos X, kurią 1990 metų sausio tragiškomis dienomis paskelbė Jarmalavičius ir jo mutantai – nepavyko. Taigi, kalbėsiu apie pirmuosius – apdairiausius. Koks jų santykis su sovietine okupacine praeitimi valdant nepriklausomą Lietuvos Respubliką?
Bendra socialdemokratų (dauguma jų vadovų priklausė aukštosioms komunistinio režimo struktūroms okupuotoje Lietuvoje) dvasinė negalia akivaizdi, jie nėra dvasiškai ir moraliai įgalūs suvokti tiek savo praeities kaltės lietuvių tautai, tiek ir dabartinei visuomenei bei tautos sveikatai gyvybiškai svarbių dorovinių etinių nuostatų įtvirtinimo būtinumo. Jie – “ūkininkai”. Ir tai geriausiai iliustruoja neseni A. Brazausko vieši pasisakymai, kaip antai: “Aš penkiasdešimt metų tarnavau Lietuvai”, “Mes nesam perėmėjai (komunistų - A.A.), ir mes niekuomet nebūsime perėmėjai, todėl, kad kaip ir pasakė teisingai, kad žmonės išėję tai buvo patriotinė dalis, kurią suprantu kaip tikrus patriotus.Todėl pretenduot perėmėju, jokiu būdu aš nesutinku. (.....) kalbėti apie rudimentus komunistinius, tai nėra apie ką kalbėti”, liudija keletą dalykų.
Pirma, A. M. Brazauskas ir visi Lietuvos komunistų partijos ir Lietuvos lenininės komunistinės jaunimo sąjungos atstovai (save jie vadina “progresyvia ir patriotine” LKP dalimi) sėkmingai integravęsi į nepriklausomos valstybės politinį audinį (Seimo nariai, ministrai, diplomatai, aukšti valdininkai) - giliai įsitikinę, kad atgailauti už kolaboravimą Lietuvos valstybės okupacijos metais, aktyvų dalyvavimą nusikalstamoje SSKP stiprinant totalitarinę komunistinę sistemą nėra ko, nes vėliau jie tapo “pažangūs” ir atsiskyrė nuo SSKP, o po to netgi susijungė su Lietuvos socialdemokratais. Dar daugiau, jie juk “ir tada” statė Lietuvą, dešromis papirkinėjo Kremlių išmušinėdami fondus, o kai ką net gelbėjo, rizikuodami savo karjera, nuo tremties ar padėjo įstoti į universitetą tremtinio vaikui.... Koks “tragizmas”! Filosofas Karlas Jaspersas savo knygoje “Kaltės jausmas”, išleistoje 1946 metais rašė: “Dalinis pritarimas nacionalsocializmui, pusinumas ir kartkartinis vidinis pritapimas ir taikstymasis buvo moralinė kaltė, neturinti nė lašelio tragizmo.”
Antra, tenka konstatuoti daugumos Lietuvos žmonių abejingumą buvusiųjų kolaborantų atgailos būtinumui, kitaip šie “progresyvieji kolaborantai” jau senų seniausiai būtų mušęsi į krutinę. Taip kaip A. Brazauskas mušėsi Izraelyje, atgailaudamas už kai kurių lietuvių nacių talkininkų piktadarybes Antrojo Pasaulinio karo metais. Drįstu teigti, kad tai buvo padaryta “nes to reikėjo”, o štai savi tautiečiai nespaudžia atgailauti už tūkstančius žuvusių, nukankintų, tremtų, “gydytų” psichiatrinėse ligoninėse, apšmeižtų ir dvasiškai suluošintų... Na, keletas “amžinai vakarykščių” kažką ten burba apie kaltę ir atgailą, bet masinio pareikalavimo (rinkėjų!) atgailai tai nėra!
Jau minėtas filosofas Karlas Jaspersas rašė: “Moralinė kaltė dėl išoriško prisidėjimo, dėl plaukimo pasroviui daugiau ar mažiau bendra daugeliui iš mūsų. Siekdami įtvirtinti savo gyvenimą, nenorėdami prarasti užimamos padėties, savo šansų, žmonės stojo į partiją ir kitais būdais demonstravo savo nominalią priklausomybę. Niekas už tai negalės būti visiškai pateisintas, ypač jei prisiminsime daugybę vokiečių, kurie iš tikrųjų taip nesitaikstė, nors dėl to ir turėjo nuostolių.”
Socialdemokratas Vytenis Andriukaitis yra paskelbęs, kad atgaila jau ir įvykusi nes “LKP savarankiškai įvertino paskelbdama ir rezoliucijas, ir padarydama fundamentalius žingsnius. Komunistinės sistemos įvertinimas yra be galo sudėtingas. Vienoks yra Aleksandras Dubčekas, kitoks yra Josifas Stalinas. Taigi, vertinimus pateiks istorija.”
Štai pasirodo ir viskas, “atgaila”, paskelbus kelias rezoliucijas įvyko, o visa kita – palikime istorijai. Tiesiai kalbant, tai viešas visuomenės raginimas atsisakyti etikos principų, ką praktikoje socialdemokratai sėkmingai įgyvendino ir įgyvendina, pasitelkę garsųjį savo garbės pirmininko šūkį “vsio zakonno!”.
Pasekmė - tauta vis labiau įsisąmonina, kad “gyvenimas yra gyvenimas”, “prieš vėją nepapūsi”, “reikia žiūrėti į gyvenimą realistiškai”, o nuo čia jau netoli ir iki šrioderiškos filosofijos priėmimo – “svarbu, kad būtų sumokėta”, neklausiant už ką...
Šiandien minint Atgimimą ir Sąjūdį bei klausantis padejavimų, kaip tada buvo gerai, kaip visi nesipykome, nesiskaldėme, kartu ėjome į Baltijos kelią ir t.t., supranti paprastą tiesą. Ir tada, ir dabar Atgimimas bei Sąjūdis buvo ir yra šventė ne visiems. Didelei daliai mūsų tautiečių tai buvo puiki galimybė be Atgailos, be Skaistyklos “legalizuoti” savo kvislinginę praeitį Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Ir tik tiek.
Audronius Ažubalis yra LR Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys, buvęs Lietuvos Sąjūdžio “Atgimimo” savaitraščio korespondentas
