Atvėrus duomenis visuomenei, galima ne tik sutaupyti, bet ir užkirsti kelią susirgimams, teigia medicinos epidemologas, jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ dalyvis Paulius Gradeckas. TILS ir „Žinių radijo“ laidoje „Skaidrumo linija“ P. Gradeckas nurodė, kad viešojo sektoriaus institucijos duomenis vis dar neretai laiko savo, o ne visuomenės nuosavybe.
Ką reiškia atverti duomenis visuomenei?
Viešojo sektoriaus institucijos, atlikdamos joms priskirtas funkcijas, renka ir apdoroja duomenis pradedant nuo tokių visiems suprantamų dalykų kaip oro tarša, jo kokybė iki, atrodo, niekam nereikalingų, bet renkamų duomenų, pavyzdžiui, dažniausiai naudojami ištiktukai lietuvių kalboje arba vidutinis skerdžiamų galvijų svoris. Daug tokių duomenų turėtų būti vieši, bet dažniausiai jie lieka atsakingų institucijų viduje ir yra naudojami labai ribotai.
Atverti duomenis, tai suteikti galimybę juos pasiekti. Ar pats duomenų įdėjimas į internetinę svetainę yra duomenų atvėrimas? Iš vienos pusės taip, iš kitos pusės- ne. Institucijos, kurios duomenis atveria, atveria juos diskriminuojamai, nes yra atveriami tik tie duomenys, kurie jiems atrodo įdomūs ar turintys reikšmę. Institucijos viduje nusprendžia, kokius duomenis atverti. Geriausia, kad institucijos atvertų kiek įmanoma daugiau duomenų atviru formatu ir tada visuomenė, verslas ir mokslas pasiimtų tiek ir tokius duomenis, kurie jiems yra reikalingi.
Europos Komisija yra paskaičiavusi, kad, atvėrus duomenis, Europos Sąjunga galėtų papildomai sugeneruoti 40 milijardų eurų- tai lyg 47 tūkst. litų kiekvienam Lietuvos gyventojui. Kaip duomenų atvėrimas gali padėti sutaupyti ar atnešti ženklią finansinę naudą?
Aš galėčiau kalbėti apie sutaupymą. Pavyzdžiui, Lietuvoje vandens kokybė telkiniuose yra tiriama, nustatoma, ar atitinka higienos normas. Tai reiškia, kad žmogus, susiruošęs poilsiauti prie vandens telkinio, pagal pateiktus duomenis gali nuspręsti, prie kurio vandens telkinio jam geriau važiuoti ar nevažiuoti. Tai yra asmeninis sutaupymas: sutaupoma kurui, gerai nuotaikai, nes nuvažiavus prie vandens telkinio gali paaiškėti, kad jis yra netinkamas naudoti.
Neatvėrus duomenų gali būti klaidų kuriant infrastruktūrą, kai kuriose vietose infrastruktūros projektai yra vystomi iki galo neįsigilinus ir nežinant visų aplinkybių. Kadangi aš pats esu medicinos epidemologas, galiu pasakyti, kad atvirus duomenis būtų galima panaudoti sveikatos srityje mažinant eiles arba vertinant kai kurių ligų rizikas. Vokietijoje ir Nyderlanduose yra plačiai naudojami prognostiniai modeliai, kuomet pagal paieškos žodžius, kuriuos internete suveda žmonės, pavyzdžiui, karščiavimas, galvos ar raumenų skausmas, aukšta temperatūra, galima prognozuoti, kada šalyje artėja gripo epidemija. Tad galime kalbėti apie bendrus sveikatos priežiūros sektoriaus sutaupymus.
Pradėjote kalbėti apie tai, kad galima sutaupyti ir sveikatai. Kadangi esate epidemologas, ar teko kada papulti į situaciją, kai teko skubiai gauti duomenų?
Taip, yra tekę atsidurti tokioje situacijoje. Turbūt kiekvienam epidemologui yra žinomas klasikinis atvejis, kada astmos protrūkį, kuris šiaip nėra infekcinė liga, prieš 30 metų Barselonoje sukėlė vienas aplinkos veiksnys ir kuriam išsiaiškinti prireikė aplinkos duomenų. Aš apie tai žinojau ir nemaniau, kad man teks atsidurti panašioje situacijoje.
Dirbant vienoje šalyje epidemologu teko susidurti su tokia situacija, kai dienų klausimas lėmė, kiek žmonių susirgs. Kai kurios ligos plinta per kraują, kai kurios plinta per aplinkos veiksnius. Tuo konkrečiu atveju aplinkos veiksnys buvo oras, oro užterštumas vienu patogenu. Mums reikėjo išsiaiškinti, kaip to patogeno plitimą aplinkoje lėmė meteorologinės sąlygos. Bandydami sukurti modelį, kiek žmonių galėtų užsikrėsti ir kaip mums reikėtų pašalinti vieną ar kitą rizikos veiksnį, susidūrėme su problema, nes mums staiga prireikė meteorologinių duomenų ir mums buvo patarta kreiptis į šalia esantį oro uostą. Tada kilo ginčas, kam priklauso oro uosto meteorologiniai duomenys, ar jie gali būti žinomi visuomenei, ar jie pagal paklausimą gali būti atiduoti agentūrai, kurioje aš dirbau. Jei gerai pamenu, duomenų gavimas užtruko apie septynias ar aštuonias dienas. Toks laiko tarpas, priklausomai nuo infekcijos proveržio stiprumo, gali lemti dešimtis susirgimų ir kartais mirčių atvejų. Tuo konkrečiu atveju mirčių pavyko išvengti, bet siekiant užkirsti kelią susirgimams, reikia greitai priimti sprendimus ir net kelių dienų ar kelių valandų klausimas gali būti svarbus.
Ar Jums tuos duomenis pateikė oro uostas ar kažkokia kita institucija?
Tuos duomenis mums pateikė regiono administracija, kuri savo ruožtu paprašė oro uosto. Vaizdžiai sakant, mums reikėjo nukeliauti iš Vilniaus į Kauną per Rygą.
Jūs sakote, kad oro uostas nebuvo tikras, kam priklauso informacija...
Aš esu buvęs abiejų barikadų pusėse: buvau tas žmogus, kuriam reikėjo atvirų duomenų ir buvau žmogus, kuris disponavo tais duomenimis. Kartais duomenys gali turėti tam tikros asmeninės informacijos, todėl institucijos, bijodamos atskleisti asmeninę informaciją, sako, kad negali atverti duomenų dėl duomenų apsaugos įstatymo. Tačiau dažnai duomenys nėra atveriami, nes institucijos galvoja, kad tų duomenų nuosavybės teisės priklauso joms ir duomenų kaupimas pateisina tų institucijų ir jų darbuotojų, kurie yra vienaip ar kitaip atsakingi už tų duomenų saugojimą ar apdorojimą, buvimą.
Tačiau kaupiami duomenys be stiprios analizės tėra skaičių rinkinys. Žinant materialinius ir fizinius viešojo sektoriaus institucijų pajėgumus tai tuos duomenis išanalizuoti vienam ar dviems žmonėms yra neįmanoma.
