Žmonės, apie kuriuos bus kalbama šiame cracked.com portale publikuotame straipsnyje, sugeba ignoruoti civilizuotą pasaulį ir gyventi taip, lyg visame pasaulyje be jų daugiau nieko niekada ir nebuvo...
1. Sentineliečiai
Sentineliečių gentis įsikūrė Šiaurės Sentinelų saloje, kuri nominaliai yra Indijos dalis. (nuotr. Gamintojo)
Sentineliečių gentis įsikūrė Šiaurės Sentinelų saloje, kuri nominaliai yra Indijos dalis. Šiuos žmones priimta vadinti taip pat, kaip ir salą, nes niekas neturi supratimo, kaip jie vadina patys save. Tiesą sakant, nieko kito apie juos taip pat gerai nežinoma. Po to, kai 2004 metais salą nusiaubė baisiausias cunamis, ten buvo pasiųsta keletas malūnsparnių pafotografuoti ir įsitikinti, kad sala, kaip ir anksčiau, yra gyvenama.
Kaip jie sugebėjo taip ilgai išvengti kontaktų su šiuolaikine civilizacija?
Tai paaiškinama labai paprastai.Likusieji genties nariai nusiteikę taip pat agresyviai. Sueiti į kontaktą jie nenori, ir vos tik kas – iš karto griebiasi lanko ir strėlių.
2006 metais srovė nunešė valtį su dviem žvejais ant seklumos prie pat salos. Sentineliečiai juos nužudė ir palaidojo priekrantėje. Malūnsparnių pilotai nustatė nelaimėlių palaidojimo vietą, bet nusileisti negalėjo, nes pamatę malūnsparnį vietiniai gyventojai, kaip jūs jau galėjote pastebėti, tuojau pat „atidengė ugnį“. Nepaisant to, kad čiabuviai, turbūt, neturi jokio supratimo, kas tai yra malūnsparnis, jie atkakliai bandė pasiekti neaiškų milžinišką geležinį paukštį savo strėlėmis. Na, nemėgsta jie svečių, ir baigtas kriukis.
Policijos pareigūnai, kuriems lyg ir priklausytų nuvykti ir paimti nelaimingųjų žvejų palaikus, kategoriškai atsisako tai daryti, sakydami, kad vos tik jie prisiartins prie salos, tuojau pat bus užmėtyti drotikais (trumpakotėmis ietimis) ir aplaidyti strėlėmis – o tai, trumpai tariant, galima laikyti pateisinama priežastimi.
Net mūsų protėviai, kurie už mus buvo ir drąsesni, ir narsesni, laikėsi nuomonės, kad neverta prasidėti su šiais atsiskyrėliais, nes tai gali brangiai kainuoti: dar Markas Polas (Marco Polo), rašydamas apie juos, sakė, kad tai yra „pati žiauriausia ir kraujo trokštanti tauta, visada pasirengusi sučiupti ir suvalgyti kiekvieną, kuris paklius jiems į nagus“.
Kitaip tariant, šimtus metų, kada visas pasaulis tik ir galvojo, kaip čia nukariavus vienas kito žemes, šie vyrukai pelnė tokią blogą reputaciją, kad atmušė bet kokį norą visokio plauko užkariautojams kišti ten nosį. Galų gale, visa „pažangioji žmonija“ nusprendė šiuos trenktus kanibalus palikti ramybėje.
2. Korovajai
Ši gentis gyvena pietryčių Papua. (nuotr. Gamintojo)
Ši gentis gyvena pietryčių Papua. Pirmą kartą apie kitų žmonių egzistavimą jie sužinojo praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, kada juos aptiko archeologų ir misionierių grupė. Tuo metu jie dar naudojosi akmeniniais įrankiais ir savo būstus statė medžiuose. Tiesą sakant, nuo to laiko niekas pas juos, galima sakyti, ir nepasikeitė.
Visiems svečiams iš civilizuoto pasaulio korovajai pasakoja, kad jeigu kada nors bent vienas iš jų išduos savo tradicijas, tai visa Žemė neišvengiamai žus nuo baisaus žemės drebėjimo. Sunku suprasti, ar tai tokia ištikimybė tradicijoms, ar tiesiog būdas atsikratyti išminčiais iš „didžiosios Žemės“, kurie amžinai bando mokyti juos, kaip reikia gyventi.
Kaip ten bebūtų, jiems tiesiog puikiai pavyksta gyventi savo gyvenimą taip, kaip ir anksčiau. Misionieriai porą kartų lyg ir mėgino lįsti su savo švietimu, bet vėliau nusprendė palikti juos ramybėje. O gal, kas žino, tos šnekos apie žemės drebėjimą, vis dėlto, ne šiaip sau paistalai?
Korovajai gyvena tokioje neįžengiamoje vietovėje, stačiai – už aukštų kalnų ir tamsių miškų, kad net jų pačių kaimai tarpusavyje praktiškai nekontaktuoja, ką ir bekalbėti apie išorinį pasaulį. Kai 2010 metais gentį nusprendė aplankyti gyventojų surašinėtojai, jiems teko dvi savaites kastis pėsčiomis, paskui valtimis nuo artimiausių (o iš tikrųjų net labai toli esančių) kaimų.
Korovajai stengiasi neparodyti, kad nemėgsta svetimųjų vizitų. O kad neprašyti svečiai kuo greičiau keliautų namolei, jie sugalvoja visokiausių gudrybių. Be gąsdinimo siaubingu žemės drebėjimu, kuris būtinai įvyks, vos tik pirmasis korovajus užsimaus kelnes, jie mėgsta bauginti pasakojimais apie savąsias kraugeriškas tradicijas.
Bet gražiausiai buvo apmuilintos akys australų reporteriams, kurie kišo nosį pas korovajus 2006 metais. Gentis pasiuntė pas įkyrius svetimšalius berniuką, kuris papasakojo reporteriams kraupią istoriją apie tai, kaip jį vejasi kanibalai, ir kad per artimiausią bendrą genties vakarienę jis turi tapti pagrindiniu karštu patiekalu.
Po to, kai istorija buvo įrašyta į juostelę ir filmavimo grupė paskubomis pasišalino, atvažiavo kiti žurnalistai, kuriems gentis surengė lygiai tokį patį „spektaklį“ apie „vargšo berniuko“ išgelbėjimą.
Mokslininkai, kurie tyrinėjo gentį, tvirtina, kad šie žmonės tiesiog turi gerą humoro jausmą, kad jokio kanibalizmo čia nėra nė kvapo. Tiesiog linksmi žmonės, kurie gyvena medžiuose ir baisiai mėgsta pajuokauti.
3. Pats vienišiausias žmogus pasaulyje
Šis žmogus gyvena Brazilijos miške visiškai izoliuotai mažiausiai penkioliką metų. (nuotr. Organizatorių)
Šis žmogus gyvena Brazilijos miške visiškai izoliuotai mažiausiai penkioliką metų. Jis statosi palmių namelius ir kasa žemėje stačiakampes pusantro metro gylio duobes. Kam jam tos duobės reikalingos, belieka tik spėlioti, kadangi vos tik pamėginama su juo užmegzti ryšį, jis palieka tą vietą ir susirandą naują, kurioje statosi lygiai tokį patį namelį ir kasa lygiai tokią pačią duobę. Niekas aplinkui nieko panašaus nedaro, todėl mokslininkai priėjo išvadą, kad tai yra paskutinysis gyvas išlikęs kažkokios išnykusios genties atstovas.
Kaip jam pavyksta taip ilgai ignoruoti šiuolaikinį pasaulį?
1988 metais naujoji Brazilijos konstitucija suteikė vietos indėnams teises į jų protėvių gyvenviečių žemes. Teoriškai ši mintis atrodė tiesiog nuostabi. O praktiškai... Kada pagal įstatymą nebebuvo galima „versti indėnus persikelti“ į kitas vietas, juos tiesiog imta naikinti.
Matyt, būtent tokios dalios sulaukė mūsų herojaus gentainiai: pirmasis susitikimas su šiuolaikiniu pasauliu jam baigėsi visų, kuriuos jis pažinojo, žūtimi. Kas gi norės užmegzti kontaktą su monstrais, kurie prigalvojo tobulų ginklų jūsų giminaičiams ir artimiems žmonėms naikinti?
4. Sentikiai
Mažiau žmonių - arčiau Dievo (arba sentikiai rinkosi gyventi Sibire)
1978 metais sovietų geologai, ieškoję geležies rūdos klodų atokiose Sibiro vietovėse, užėjo trobelę, pastatytą iš rąstų. Šeima, kuri ten gyveno, apie civilizaciją neturėjo jokio supratimo, žmonės buvo apsirengę plaušiniais drabužiais ir valgė iš savos gamybos indų. Pamačius ekspedicijos narius, juos apėmė siaubas, jie ėmė šaukti kažką panašaus į: „tai vis už mūsų nuodėmes!“
Vėliau paaiškėjo, kad Lykovų šeima (taip jie save vadino) buvo ne vieninteliai Sibiro atsiskyrėliai. Panaši žmonių grupė gyveno taigoje visiškai izoliuotai bent jau iki 1990 metų.
Pasirodė, kad visi tie žmonės buvo sentikiai. XVII amžiuje, Rusijos Bažnyčios skilimo metu, jie pabėgo nuo susidorojimo ir apsigyveno toli nuo išorinio pasaulio. Ir gyveno taip keletą amžių. Sibiras yra pernelyg platus ir nesvetingas – niekam nebūtų į galvą šovusi mintis šukuoti jį, kad būtų rasta pora dešimčių bėglių.
5. Maško Piro gentis
Maško Piro gentis (nuotr. Gamintojo)
Maško Piro (Mashco-Piro) genties žmonės – pusiau nuogi ir apskritai panašūs į persikėlėlius iš priešistorės, neseniai pradėjo rodytis vienos iš Vakarų turistų pamėgtų Peru upių rajone. Anksčiau bet kokie mėginimai prisiartinti prie jų būdavo stabdomi degančių strėlių kruša. Niekas nežino, kadėl jie staiga patys nusprendė pasirodyti. Kaip tvirtina su jais kontaktavę specialistai, kol kas didžiausią jų susidomėjimą kelia metaliniai virimo ir kepimo puodai ir peiliai, mačetės.
Kaip jiems pavyko taip ilgai likti nuošaly nuo civilizacijos?
Peru vyriausybė pati pasistengė apriboti kontaktus su gentimi ir uždraudė turistams leistis prie kranto netoli tų vietų, kur gyvena laukiniai žmonės. Tuo norėta apsaugoti šiuos žmones nuo įkyrių antropologų ir godžių vertelgų, kurie pasirengę užsidirbti pinigų iš ko tik nori.
Gaila, bet vis tiek buvo ir yra apsukrių privačių turistinių kompanijų, siūlančių klientams „žmogiškąjį safarį“.
6. Pintubi aborigenai
Aborigenai (nuotr. Organizatorių)
1984 metais nedidelė žmonių grupė iš pintubi genties susitiko dykumoje su baltuoju žmogumi. Nieko neįprasto čia nebūtų, jeigu neatsižvelgtume į faktą, kad nė vienas šios genties žmogus niekad anksčiau nebuvo matęs nė vieno baltojo žmogaus ir kad pirmieji baltieji persikėlėliai Australijoje atsirado 1788 metais. Vėliau vienas iš pintubi aborigenų paaiškino, jog iš pradžių „rožinį žmogų“ palaikė piktąja dvasia. Pirmasis susitikimas vyko nelabai sklandžiai, bet paskui aborigenai tapo švelnesni ir nusprendė, kad „rožiniai“ gali būti netgi naudingi.
Jiems, ką ir besakyti, labai pasisekė, kad taip vėlai pasirodė. Jie klajojo dykumose visus tuos metus, kada lengvai galėjo patekti į vergiją ar tiesiai į aną pasaulį, ir susitiko su Vakarų kultūra kaip tik tada, kai ši jau subrendo, kad galėtų pavežioti juos džipu ir pavaišinti kokakola.
Kaip jiems pavyko išvengti susitikimo su civilizacija taip ilgai?
Tam yra dvi priežastys: 1) jie klajokliai ir 2) klajoja jie po Australijos dykumas, kur apskritai gana sunku sutikti žmogų.
Šios grupės apskritai galėjo niekas niekad neaptikti. Prieš pat pirmąjį susitikimą su baltuoju žmogumi pintubi atsitiktinai susitiko su „civilizuotais“ aborigenais. Deja, klajoklių, užsidėjusių iš žmogaus plaukų padarytas klubų juostas ir laikančių dvimetrines ietis, išvaizda buvo pernelyg egzotiška net ir Australijos aborigenams. Vienas iš „civilizuotų“ iššovė į orą, ir pintubi pasipustė padus.
