Kiekviena šalis turi ilgą savo teritorijų didėjimo ir mažėjimo (ir atvirkščiai), okupacijų ir karų istoriją. Ne išimtis ir Lietuva, ir Gruzija, ir Rusija. Štai XX amžiuje Lietuva patyrė ir teritorinio vientisumo išbandymus, ir okupacijas. Todėl dabar mes žinome ir kas slypi po „internacionalinės pagalbos“, „riboto kontingento įvedimo“ bei kitais gražiais žodiniais kodais.
Bet komunistinė santvarka, jos ilgiau vykdyta vykdyta prievartinio nutautinimo politika užprogramavo dar daugiau problemų ir Kaukazo tautoms. Siekdama išlaikyti nepaklusnias respublikas savo sudėtyje, dar Sovietų Sąjunga jose kūrė „raudonuosius“ nacionalinius rajonus, kraštus, respublikas. Panašūs scenarijai buvo įgyvendinami Lietuvos Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, Moldovos Padniestrėje, Gruzijos Abchazijoje bei Pietų Osetijoje. Tuo metu, kai Lietuvoje po rugpjūčio pučo buvo taikiai paleistos autonomininkų struktūros, Gruzijos separatistinių regionų globą perėmė Rusija. Gruzijos dezintegracija leido Rusijai joje išlaikyti reikalingą įtaką. Abchazija po etninio valymo atsikračiusi gruzinų tautinės daugumos (gruzinų skaičius sumažėjo šešis kartus) 1999 m. organizavo referendumą palaikantį suverenios Abchazijos valstybės sukūrimą. Bet koks referendumas, kuris buvo vykdomas tariamai remiantis tautinio apsisprendimo teise, neleidus pabėgėliams sugrįžti, duodavo vienodą rezultatą. Tuo tarpu Gruzija buvo kaltinama etniniu valymu Pietų Osetijoje, nors pačioje Gruzijos sostinėje osetinų šiuo metu gyvena net daugiau negu visame separatistiniame regione.
Separatistų lyderius pasivadinusius „prezidentais“ ir viceprezidentais“ jungė bendra praeitis – visi buvę komjaunimo ir komunistų partijos sekretoriai, KGB ar FSB darbuotojai bei Rusijoje į nelegalius biznius įsivėlę asmenys. Jų lūpose reikalavimas valstybinės nepriklausomybės reiškė tik gilesnę integraciją į Rusiją ir nekliudomą galimybę megzti korupcinius tinklus. Būtent jie ne tik nuosekliai vertė Abchaziją bei Pietų Osetiją Rusijos dalimi siūlydami gyventojams tapti Rusijos piliečiais, bet ir vystė šešėlinius biznius, Rusijos oligarchams perleido nekilnojamą turtą.
Štai kontrabandinis verslas Pietų Osetiją kontroliuojančiam klanui leido sukaupti reikalingą kriminalinę įtaką, o dosniai Rusijos skiriama finansinė ir karinė parama įsitvirtinti regione. Tokio šešėlinio verslo netenkino Gruzijos pažadas eksproprijuoti neteisėtai įgytą nuosavybę, ir Gruzijos prezidento M. Saakašvilio realūs veiksmai užkirtę kelius kontrabandai ir užkišę finansines „juodąsias skyles“. Įvykdžiusi reformas Gruzija sulaukė ilgai laukto ekonominio palikimo, o separatistiniai regionai liko viso to užribyje. Gruzijoje prezidento provakarietiška orientacija, reikalavimas išvesti iš Gruzijos Rusijos karines bazes suaktyvino ir Rusiją.
Dar iki Kosovo nepriklausomybės paskelbimo Rusija prabilo apie dvigubus standartus, kuriuos tariamai Vakarų valstybės taiko Balkanuose ir kitokius - Rusijos kontroliuojamų separatistinių valstybių atžvilgiu. Jungtinių Amerikos Valstijų aktyvius ryšius su nauja Gruzijos valdžia, Rusijos analitikai vertino kaip siekį išstumti Rusiją iš Kaukazo regiono. Gruzija neturėjo reikiamų resursų jėga susigražinti Abchaziją ir Pietų Osetiją, nes pagrindinė konflikto pusė dabar jau buvo ne separatistai, o Rusija. Nors Gruzijos diplomatija akivaizdžiai daug padarė mobilizuodama ją palaikančią tarptautinę nuomonę, Rusija okupacijai ir aneksijai jau buvo kur kas geriau pasiruošusi. Surengusi prie Gruzijos sienų karinius apmokymus, iš anksto permetė į juos 1991 metais Vilniuje pagarsėjusią Pskovo 76-ają desantinę diviziją. Rusija laimėjo ir strateginį diplomatinį mūšį, kuomet Gruzija NATO šalių vadovų susitikime nebuvo pakviesta pradėti įgyvendinti narystės NATO veiksmų plano.
Rusijos kariuomenei jau išsirikiavus žygiui į Gruziją, buvo laukiama bet kokio Gruzijos atsako į separatistų provokacinius veiksmus. Separatistų rankomis Rusija jau gilino konfliktą ir prasidėjus kariniam konfliktui planavo ne tiek minėtų Gruzijos teritorijų aneksiją, kiek priklausomai nuo rezultatų ir Vakarų valstybių reakcijos - demokratinio provakarietiško prezidento M.Saakašvilio nuvertimą arba bent jau jo pozicijų susilpninimą. „Taikdarių gynimas“ virto „Gruzijos privertimu sudaryti taiką“ arba, jei atsikratyti Rusijos oficialių asmenų žodžių ekvilibristikos – paprasčiausia okupacija. Išsekinta ir silpna Gruzija Rusijai suteiktų naujas Kaukazo ir energetinių resursų tiekimo kelių kontrolės galimybes. Tik laikas parodys ar Europos Sąjungos pastangos sureguliuoti konfliktą bus efektyvios ir demokratinių šalių palaikymas padės Gruzijai išlaikyti teritorinį integralumą, demokratiją bei laisvę. Mūsų tikslas – nepalikti Gruzijos vienos, palaikyti jos siekius integruotis į europines struktūras.
