Ketvirtosios LKL finalo rungtynės lyg ir primintų dvi pirmąsias. Atkakli kova iki paskutinių minučių, vėliau išryškėjanti “Žalgirio” persvara ir pergalė (šįkart rezultatu 81:74). Kauniečiai iš tikrųjų liko sau ištikimi, o štai “Lietuvos Rytas” žengė ryškų žingsnį atgal, tvarkingą žaidimą keisdami chaotišku. Bendras rezultatas 3:1, ir vilniečių situacija tampa nepavydėtina.
Rezultatas ir atkakli kova visai neatspindi blogybių, kurios pasirodė vilniečių žaidime. Visiems aišku, jog “Žalgirio” žvaigždėms jie turi priešpastatyti tvarką bei susižaidimą. Tą matėme pirmosiose dviejose rungtynėse. Pralaimėdami, vilniečiai sugebėdavo išlikti lygiaverčiais varžovais. Šį kartą tik kauniečių atlaidumo ir sėkmės dėka “Lietuvos Rytas” išlaikė intrigą. O prasidėjus lemiamoms minutėms jų veiksmuose jau buvo galima įžvelgti pasmerktumą.
Niekas turbūt neneigs, jog pagrindinis veikiantysis asmuo buvo A. Lucasas. Iš vienos pusės jo įtraukimas į sudėtį po gerų rungtynių Vilniuje natūralus. Būtų neteisinga laikyti ant suolo daug padėjusį žaidėją. Antra vertus, galima buvo spėti, jog Kaune amerikietis nesijaus taip ramiai, kaip namų aikštelėje. Trumpai jo pasirodymą reziumuočiau taip: A. Lucasas pelnė 24 t. ir nusipelnė būti vėl iškeistas į S. Woodberry. Tokį nesivaldymą aikštelėje jau seniai teko matyti. Aišku, trečiojo kėlinio pabaigoje jis sugebėjo individualiai pasivyti kauniečius, tačiau ne kas kitas, kaip A. Lucas’as ir leido varžovams atitrūkti. Tai pirmi amerikiečio metai profesionalioje komandoje. Sezonas daug jam davė, bet pagrindiniai trūkumai išliko. Kartais aikštelėje būna ne vilniečių penketukas, o A. Lucas’as ir dar keturi žaidėjai, retai begaunantys kamuolį.
Sukelti visišką sumaištį komandos žaidime A. Lucasui labai “padėjo” A. Macijauskas. Nepasakysi, jog šis snaiperis buvo mirtinai užspaustas gynybos. Tiesiog po poros nesėkmingų tritaškių metimų jis lyg ir pasimetė. Dauguma A. Macijausko bandymų veržtis po krepšiu iš anksto buvo pasmerkti. Turint omenyje, jog abu minėti gynėjai praleido aikštelėje didesnę rungtynių dalį, chaotiškas jų žaidimas lemtingai įtakojo visą komandą. Siaučiant gynėjų porai, racionaliai, nors pasyvokai, rungtyniavęs R. Šiškauskas liko tarsi nepastebimas. Neabejotinai neigiamai tai paveikė ir aukštesnius krepšininkus.
“Žalgiris” iš pradžių lyg ir suteikė vilniečiams šansą nutolti. Pirmomis minutėmis vėl pasikartojo itin negudrūs bandymai grūsti kamuolį po krepšiu. Apie tolimesnius metimus kauniečiai prisiminė tik pradėję atsilikinėti. A. Sireikos garbei reikia pasakyti, jog vėliau jo žaidėjai puolime gerai pasiskirstė vaidmenimis. Kiekvienas dirbo savo darbą. T. Beardas užsiimdavo padėtį po lenta, K. Davidas daug žaidė nugara į krepšį, S. Štombergas mėtė tritaškius. Na, o E. Cota ir M. Timinskas apskritai moka beveik viską. Pridėkime dar ie kietą gynybą.
Taigi kartais “Žalgirio” žaidimas tikrai buvo vertas čempionų vardo. Tik vienos problemos jie neišsprendė. Vilniečiai įmetė 10 tritaškių, o tai tokio lygio rungtynėms yra daug. Dar galima paminėti pernelyg atsainų požiūrį į A. Lucaso siautėjimus. Iš dalies vilniečių gynėjo veiksmai kenkė daugiau saviems nei svetimiems, tačiau kartais “žalgiriečiai” tarsi užsikrėsdavo chaoso bacila ir pradėdavo sekti A. Lucaso pėdomis, leisdami varžovams priartėti.
Šįkart A. Sireika praktiškai naudojo tik šešis krepšininkus, kurie ir pelnė visus taškus. Giliame letarge esančio G. Einikio nebuvimo galime neskaičiuoti. E. Cota apskritai beveik nesiilsėjo. Ilgas lyderių laikymas aikštelėje pasiteisino, tačiau prisiminkime, jog tai nebuvo paskutinės rungtynės. Tiesa, “Žalgiris” gali leisti sau pralaimėti bent jau artimiausią susitikimą Vilniuje. Iš kitos pusės, kol kas ryškios vienos komandos persvaros serijoje nematome. Esant tokiai situacijai, ir vienas pralaimėjimas gali pakreipti finalą priešinga linkme.
