Lapkričio 18 dieną Armėnijos užsienio reikalų ministras Edvardas Nalbandianas Vilniaus universitete skaitė paskaitą „Saugumas Pietų Kaukaze: Armėnijos perspektyva“ („Security in South Caucasus: Armenian Perspective“). Paskaitoje jis išdėstė savo šalies strategiją formuojant santykius su kaimynais – šioje srityje Jerevanas turi daug problemų. Geopolitiškai Armėnijos padėtis yra labai įdomi, ją vertėtų keliais sakiniais priminti. Pirmasis aspektas – tai jau minėti šalies santykiai su kaimynais. Tarp Armėnijos ir Azerbaidžano tvyro įtampa dėl Kalnų Karabacho (plačiau apie tai galima pasiskaityti neseniai Geopolitika.lt paskelbtame Jono Motiejūno straipsnyje „Kalnų Karabachas – ilgo ir rimto žaidimo dalis“ [http://www.geopolitika.lt/?artc=2861]), taip pat labai sudėtingi santykiai yra su artima Azerbaidžano sąjungininke Turkija, kuri nenori pripažinti 1915 metais Osmanų imperijos vykdyto armėnų genocido. Atsirado įtampos ir santykiuose su Gruzija – rugpjūčio mėnesį Rusija naudojosi Armėnijos karine infrastruktūra kovodama Pietų Osetijoje ir pačioje Gruzijoje. Dar vieno Armėnijos kaimyno – Irano įvaizdis pasaulyje taip pat nėra idealus. Faktiškai vienintelė tikra šios Pietų Kaukazo šalies sąjungininkė yra Rusija, su kuria Armėnija neturi bendros sienos.
Kitas įdomus aspektas – užsienio politikos strategija. Armėnija, palaikydama gerus santykius su Rusija, nes tai jai yra gyvybiškai svarbu, neslepia, kad ją domintų europinis raidos kelias. Dėl suprantamų priežasčių šalyje vengiama kalbėti apie narystę NATO (tai neabejotinai įsiutintų Maskvą), tačiau integracija į Europos Sąjungą Jerevaną tikrai domintų. Kaip Vilniuje sakė E. Nalbandianas, šiuo atžvilgiu Armėnijai yra įdomus Lietuvos kelias (nors gal tai buvo pasakyta vien iš mandagumo). Armėnijos situacija yra kitokia nei Baltijos šalių, be to, Europos Sąjunga paskutiniu metu leidžia suprasti, kad kol kas nėra pasirengusi tolesnei plėtrai, tad ir aiškių eurointegracijos perspektyvų galimos šalys pretendentės nemato.
Žinoma, E. Nalbandianas negalėjo apeiti savo paskaitoje Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto. Jerevano atstovas leido suprasti, kad Armėnija teigiamai vertina Maskvos vaidmenį šioje konfrontacijoje ir iš esmės yra patenkinta jos baigtimi. Pasak E. Nalbandiano, įvykiai Pietų Osetijoje tapo „šaltu dušu“ Azerbaidžanui ir „atšaldė“ Baku ryžtą spręsti Kalnų Karabacho problemą karinėmis priemonėmis. Be to, Armėnijos užsienio reikalų ministras apkaltino Azerbaidžaną naudojus aukštas naftos kainas savo kariniam potencialui stiprinti ir ruošiantis jėga atkovoti Kalnų Karabachą. Taip pat E. Nalbandianas pažymėjo, kad Azerbaidžanas nevengia ir agresyvios karinės propagandos.
Tačiau kalbėti apie aklą Rusijos veiksmų palaikymą negalima. Jerevanas neskuba pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos respublikų. Armėnijos valdžia puikiausiai supranta, kad toks žingsnis galutinai sugadintų santykius su Gruzija, gal net nublokštų juos į panašų lygį kaip su Azerbaidžanu ir Turkija. Jerevanas taip pat neskuba pasinaudoti Rusijos sukurtu precedentu savo naudai. „Spręsdami Kalnų Karabacho problemą mes galėtume pasinaudoti Kosovo ar Pietų Osetijos atveju, tačiau to nedarysime“, – pažadėjo Armėnijos užsienio reikalų ministras. Armėnija supranta, kad bet kokie drastiški veiksmai tik pablogintų šalies padėtį regione, o juk Jerevanas mėgina santykius su kaimynais normalizuoti. Tai bus ilgas ir sudėtingas procesas, bet Armėnija jam yra pasirengusi (kaip jau buvo pažymėta, Jerevanas noriai remiasi Rusija, tačiau, atrodo, neketina sudėti visų vilčių vien į ją). Kalbėdamas Vilniaus universitete E. Nalbandianas ypač pabrėžė precedentą, kai Turkijos prezidentas Abdula Giulis (Abbdulah Gul) priėmė Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano kvietimą ir rugsėjo 6 d. atvyko į Jerevaną stebėti Armėnijos ir Turkijos futbolo rinktinių žaidimo. „Mes pralaimėjome rungtynes, bet laimėjome „diplomatiniame futbole“, – pakomentavo šį įvykį Armėnijos užsienio reikalų ministras.
Kalnų Karabacho problemos, kaip ir kitų panašių teritorinių konfliktų, sprendimas susiduria su dviejų sunkiai suderinamų tarptautinės teisės normų – šalies teritorinio vientisumo ir tautų apsisprendimo teisės – prieštaravimu. Ir Armėnija, ir Azerbaidžanas tai puikiausiai supranta. Pasak E. Nalbandiano, Kalnų Karabacho problema galėtų būti išspręsta radus tarp šių dviejų principų kompromisą, kuris tenkintų abi konflikto puses (ir patį Kalnų Karabachą). Tačiau už šios paprastos minties slepiasi sunkus diplomatinio darbo kelias – darbo, kurio galutinė sėkmė nėra užtikrinta.
***
Akivaizdu, kad kalbėdamas Vilniaus universitete E. Nalbandianas reiškė oficialią Armėnijos poziciją, kuri opiu Kalnų Karabacho klausimu vargu ar gali būti objektyvi. Tikėtina, kad panašaus rango Azerbaidžano atstovas rastų nemažai kontrargumentų kiekvienam Armėnijos užsienio reikalų ministro teiginiui ir, ko gero, apkaltintų Jerevaną tomis pačiomis „nuodėmėmis“, kuriomis šis kaltina Baku. Šiuo atveju esmė visai kitokia: Armėnija rodo, kad yra pasiryžusi dialogui. Suprasdama visą savo geopolitinės padėties sudėtingumą, ji neužsisklendžia, neapsiriboja tik vieno jėgos centro palaikymu (nors, be jokių abejonių, šiandien Rusija yra svarbiausia ir rimčiausia Armėnijos partnerė ir sąjungininkė). Mėginimas rasti bendrą kalbą net su Turkija, su kuria yra istorinių (vadinasi – labai skaudžių) nesutarimų, – neabejotinai pozityvus žingsnis.
Rusijoje paskutiniu metu vis mėgstama pabrėžti, kad šalis gyvena „priešų apsuptyje“. Armėnija yra maža šalis, apie kurią galima pasakyti (žinoma, su kai kuriomis išlygomis), kad ji tikrai atsidūrė „priešų apsuptyje“, tačiau šiuo atveju Maskva galėtų pasimokyti iš Jerevano, kaip reikia „gyventi tarp priešų“ ir pirmiausia ieškoti bendrų sąlyčio taškų, kurie leistų sušvelninti situaciją, išlaikyti nors trapią taiką. Galima prognozuoti, kad jeigu Armėnija ir toliau laikysis šios taktikos, anksčiau ar vėliau sulauks sėkmės. Žinoma, tai tikrai bus ilgas ir sudėtingas procesas – viskas negali pasikeisti per vieną naktį, bet, objektyviai mąstant, šis procesas vertas galimo rezultato. Gal Jerevanui kartu su Baku net pavyks rasti, atrodytų, neįmanomą kompromisą tarp dviejų minėtųjų tarptautinės teisės principų, o tai būtų didelis žingsnis ne tik šių dviejų šalių santykių istorijoje, bet ir visoje tarptautinėje politikoje.
Viktor Denisenko
