100-ųjų Lietuvos švietimo reformos pradininkės Meilės Lukšienės gimimo metinių minėjimo renginiai eina į pabaigą kartu su 2013 metais. Pedagogė, edukologė, habilituota socialinių mokslų daktarė, viena iš tautinės mokyklos koncepcijos autorių sakė, kad švietimo sistema – pirmiausia geras mokytojas. Geras, atsakingas švietimas yra prioritetas, kuris keičia visuomenę. Akivaizdu, jog pedagogo profesijos prestižas Lietuvoje yra jau seniai gerokai sumažėjęs. Norint keisti tokią situaciją, pirmiausia turbūt reikėtų atsigręžti į pačius mokytojus: į jų profesijos pagarbos ir įtakos sumažėjimą, motyvaciją, atsidavimą darbui ir atlyginimo dydį. Galbūt todėl jaunimas nenori eiti dirbti į mokyklas. Švietimo sistemos keitimas pirmiausia turėtų prasidėti nuo mokyklos.
Meilės Lukšienės bendražygė, Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja habilituota daktarė Marija Barkauskaitė sako, kad svarbu, jog ėjimas į tobulesnę visuomenę būtų jaunos kartos didžiausias rūpestis. Tai pasakytina ir apie būsimuosius mokytojus, kurie rinkdamiesi mokytojo kelią turi jausti pasitenkinimą darbe su žmonėmis. „Man tai irgi labai svarbu“, – sako M. Barkauskaitė. Pasak profesorės, pedagogo darbe svarbu tai, jog ne tik tu gerbtum kitus, bet ir tave gerbtų, o autoritetą ir pripažinimą niekas kitas negali sukurti, tik pats pedagogas. Prof. M. Barkauskaitė, kuri daug metų dirba pedagogus rengiančioje institucijoje, matė ir išstudijavo jų rengimą ir kitose šalyse. Šiandien profesorė sako galinti drąsiai teigti, jog Lietuvoje pedagogų rengimas yra pakankamai aukštos kokybės, nes studentams duodama ir atiduodama visa tai, ko jiems reikės dirbant su mokiniais mokykloje. Tačiau kokybiniam tobulumui ribų nėra, todėl ir norų yra daug: geresnių laboratorijų, klasių, audiovizualizuotų auditorijų, stipresnio ryšio su įvairių tipų švietimo institucijomis, laiko praktikoms ir kt. Bet tai priklauso nuo visuomenės ir politikų požiūrio į profiliuotą, vieną iš pagrindinių ir svarbiausią pedagogus ruošiančią aukštąją mokyklą Lietuvoje. Mokytojas negali būti amatininkas, vien geras dalyko žinovas. Nesugebėjimas perduoti žinių mokiniui – viena iš esminių problemų. Šiuo metu ruošiant pedagogus aktuali problema ne tik gero dalyko žinovo parengimas, bet ir mokančio mokinius motyvuoti, kad perduodamos žinios taptų patrauklios, keltų susidomėjimą, norą studijuoti, gilinti žinias. Jeigu norima paruošti tokį specialistą, tai dalyko žinios turi būti nuolat integruojamos su kitais dėstomais dalykais, naudojant naujausias metodikas. Siektina, kad po studijų būsimieji pedagogai drąsiai ateitų į klasę, žinodami, jog jų ne tik dalykinės žinios stiprios, bet ir moka jas perteikti ugdytiniams, sužadindami žingeidumą, sėkmės pojūtį, mąstymą apie karjerą. „Kai dirbau mokykloje, man buvo svarbu, kad užaugęs žmogus žinotų savo gyvenimo kelią. Dirbant universitete su studentais, svarbu parengti pamainą, kuri pratęstų tavo darbus ir svajonių kelią“, – sako Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja. Mokytojas yra vienas iš svarbiausių visuomenės veikėjų, kuriantis asmenybę, žmogų ir visuomenę. „Žinoma, svarbi ir šeima. Šiuo metu mokytojas dažnai atstoja ir šeimą“, – teigia M. Barkauskaitė, kurios nuomone, mokykloje mokinys turi įgauti žinių pamatus, susiformuoti vertybinę sistemą, ją koreguoti, jei iš šeimos atsinešta vertybinė sistema nestipri, klaidinga ar nebuvo įdiegta. „Neatsitiktinai mokykla vadinama antraisiais namais. O aukštojoje mokykloje ruoši pedagogus, kurie mokės tuos vertybinius pagrindus įdiegti vaikams. Skirtumas tas, jog universitete mokai, kaip tai daryti, o mokykloje tai ir darai“, – sako M. Barkauskaitė, paklausta, kuo skiriasi darbas mokykloje ir universitete.
Pedagogės nuomone, norint būti geru mokytoju, pirmiausia reikia turėti pašaukimą ir atsakomybės jausmą, kad paruoštum gerą tautos, visuomenės pilietį, turintį tvirtą vertybių pagrindą. Pedagogo darbe būtina pagarba ir reiklumas. Prof. M. Barkauskaitė vaikystėje svajojusi būti muzike, tačiau šiandien džiaugiasi tapusi pedagoge: „Turbūt Aukščiausiasis taip sutvarkė, kad tapau pedagoge. Esu labai patenkinta, kad galėjau būti šalia žmonių ir jiems padėti, pasirūpinti“. Pasak pedagogės, šiuolaikiniai studentai drąsesni, reiklesni, pragmatiškesni. Žinant tai, tu visada turi būti pasitempęs ir pasirengęs patiems įvairiausiems jų klausimams. Ėjimas kiekvieną dieną į auditoriją priverčia nuolat galvoti, ką padaryti, pasakyti, kaip uždegti. Pašnekovė mano, kad šiandieninė mūsų gyvenimo problema – žodžių ir gyvenimo realybės neatitikimas. Pagrindinis jos principas – gyventi taip, kaip kalbi. „Dažnai teigiama, kad tarnaujama žmogui, o iš tiesų veiksmai rodo, jog tarnaujama savo gerovės kūrimui. To nei mokinys, nei studentas negali pakęsti“, – sako Lietuvos pedagogė, habilituota socialinių mokslų daktarė M. Barkauskaitė.
Paklausta, ko išmoksta iš savo studentų, pedagogė atsako, jog visada studentams pasakanti, kad, kaip žmonės, studentai ir dėstytojai yra visiškai lygūs. Ji sakosi baltai pavydinti šiandieniniams studentams atsivėrusių laisvių: išvažiuoti, pamatyti, mainų, kultūrinės programos... Tik reikia būti žingeidžiam. „Aš jaunimui baltai pavydžiu šiuolaikinio Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio, galimybių, kurių mes neturėjome ir politine, ir ekonomine prasme“, – sako dėstytoja. Prof. M. Barkauskaitės nuomone, ateities mokykla – saugi, šilta, veikli, kūrybiška, kiekvienam vaikui pritaikyta pagal jo galias ir gebėjimus, o tai padaryti gali tik mokytojas. Kai kurios mokyklos ir mokytojai Lietuvoje tai yra pasiekę, kai kas eina link to, o kai kas dar ilgokai šito nepasieks.
