Nu čia tai aukštuma... Jobanas įtakingas...

Algimantas Rusteika
17 val. ·
Gal kas nors įsikarščiavęs galvojat, kad atsitiktinai atsiranda tokios publikacijos elerte (landsbergių radijuje ir televizijoje), kad niekas su niekuo jų nederina ir tai "laisva nuomonių raiška"?
Jei taip - laikas Jums pasitikrinti pas psichiatrą. Esmė ta, kad dauguma net teksto neskaito, o jei ir skaito, atsimena pirmiausia ANTRAŠTĘ.
Smegenų skalbyklėje visos plovimo programos suderintos. Ypač tos, kurios būtinos toliau išplaunant tautos ir valstybingumo vertybes. Pradedama nuo simbolių ir asmenų. Pirminė pirmojo Overtono lango paskirtis - pasėti abejonę.
Tai taip bukai elementaru, kad net neturiu noro daugiau argumentuoti - pasiargumentuokit patys, juk tiek kartų matyta ir girdėta...
O po to, logiška juk, ateis eilė ir V.Kudirkai. Juk "prieštaringai vertinamas" antisemitas, nacionalistas...
Vis klausiu savęs - ir jūs paklauskit, padiskutuosim, po to galėsim pažiūrėt, kas geriau atspėjom - kada ateis J.Basanavičiui? Vasario 16-sios aktui?
Ir kai nebeliks nieko švento, jokių vertybių, jokios tradicijos, jokio tikėjimo, jokios šeimos ir prigimtinės lyties, jokio pagrindo ir liks tik "švari lenta" - kas tada?
Tada bus zombiai. Jie atrieda atidunda. Juodasis humoras - tą dainavęs jau tapo zombiu.

Jurga Lago
7 val. ·
Na va.
Again.
Nepraėjo nė valanda po mano posto apie rinkimus ir partijas. Ką tai reiškia? Kad tema itin svarbi.
Su visais iš eilės nediskutuosiu - įkeliu panaikintą savo postą į Patreoną. Nemokančius diskutuoti ir itin emocingus vyrus - blokuosiu.

Kas gali meluoti ir vogti daugiau už šiuolaikinį seną politiką? Naujas politikas!
Kas gali būti labiau nusipelnęs būti apvogtas? Tas, kurį 30 metų apvaginėja partijos ir jis vėl laukia naujos, geros!
Kas nusipelnė gyventi nesaugume? Tas, kuris darydamas vis tą patį - nori kito rezultato.

o kurioje vietoje "Lietuvos kūrėjas" Oleg Šurajev? Kažkaip "nepelnytai" pamirštas :)

Realiai tai abudu i kaleima uz sukciavima tarptautiniu mastu...

Nesąmonių straipsnelis

Algimantas Rusteika
2 val. ·
Kęstutis Vagneris. Prokuroras iš didžiosios raidės, demaskavęs didžiausias " valstybės vyrų" aferas, persekiotas, susigadinęs sveikatą, išėstas iš darbo, bet nepasidavęs. Žmogus, kurį turiu garbę pažinti.
Negalintis praeiti pro aiškią neteisybę ar kenčiantį. Nuo pirmųjų karo dienų Ukrainoje, veža paramą vaikams, šeimoms, kariams. Ir neišmoko užsimerkti, matydamas neteisybę.
Kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Prokuroras gi, ne šiaip ką išgirdęs kalbant ar įtarinėjant - kreipėsi su konkrečiais faktais, pavardėmis, datomis, sumomis, su įrodymais dėl konkrečių žmonių ir aferų.
Dėl tų mūsų viešojo lauko didvyrių, kasdien mirguliuojančių ekranuose, renkamos ir teikiamos Ukrainai daugiamilijoninės paramos. Dėl visų tų radarų už mūsų pinigus, kurie paprasčiausiai neveikia.
Prokuroras ir pensijoje toliau dirba savo darbą. Tiesiog pažiūrėkim, nes vieną Kęstutį jie tiesiog norės vėl, dar kartą užgraužti. Tik nežinau, ar tai pavyks

Valdžia ir kai kurie "paramų rinkėjai", dangstydamiesi karu, darė ir tebedaro, ką nori. Pildosi kišenes, renka paramas, taško viešuosius pinigus, saviems išdalina "eurobabkes".
Viskas bus "nurašyta" karui: ir laimėti konkursėliai, ir betiksliai, beverčiai projektėliai, ir išleistos brošiūrėlės, ir parengti tyrimėliai, - sumos įspūdingos ir verslas - visai neblogas. Karo metu.
Jeigu tai nėra pakankama priežastis pačiam griežčiausiam "šaikos" nuosprendžiui - tai kokia priežastis gali būti rimtesnė ir svarbesnė?
Lietuvoje karas nesibaigs ir tada, kai bus ramu.
Ir skaudės dar labiau, daugiau ir skausmingiau.
Širdyse randai liks. Ir net jei į šalis nesitaškė žmonių kūnai - jokie psichologai ir jokios meditacijos vaizdų ištrinti nepajėgs.
Nė sprogimų nereikia - ten, kur buvo pamatai, liko tik praplauti akmenys.
Ar įmanoma, kad jie vėl atsirastų?
Ukrainoje tokius pamatus ukrainiečiai surado.
Todėl ir sako, kad jų niekas nenugalės.
O kaip bus su lietuviais?
Pažeidžiamais, netekusiais jėgų ir blaivaus proto?
Kai kiekvienas išeina į savo "bunkerį", atsižadėję, išdavę, pardavę, pasmerkę, apkaltinę, nusigręžę, negalintys susitarti tarpysavyje?
O "šaika" tik tuo ir naudojasi.
Dvaro "mužikai" neatremiami tik tol, kol turi pinigus, valdžią, galią, jėgą ir žiniasklaidą.
Karas baigsis. Bet liks neatšaukiamas motyvas: "Niekada mes nebūsim broliai".
Liūdnesnio vaizdo sugalvoti neįmanoma.
Kokioje mokykloje studijuojama, kaip ištverti "šaikos" beprotybes, kaip išgyventi šios vyriausybės valdymą, kaip gyventi be despotizmo, be neapykantos kitaip mąstančiam, be prievartos vektorių, be "talibų" baimės, be nusivylimo, be totalios KGB kontrolės, be agresijos? Dvidešimt pirmame amžiuje, Europos vidury?
Kodėl paprastam žmogui užtenka pensijos, o dvaro "mužikui" neužtenka milijonų?
Kada atsiras tikras lietuvių tautos vieningumas, susitelkimas, pagalba, meilė, pasiryžimas, kovingumas, narsa, kantrybė, tikėjimas, atsidavimas, pasiaukojimas ir tvirtas žinojimas - už ką turime kovoti?
Visi ir kiekvienas.
Kad būtų gražiau, geriau, sočiau.
Kada susitelksime ir tapsime kumščiu?
Dėl prasmės, dėl ateities, dėl gyvybės, dėl šeimos, dėl Tėvynės, dėl Dievo?
Kada pajusime, kad turime kovoti už skaudžią tiesą, už dvasios šaknis, už tautos esmę, už savo kūną, už esybę? Kada būsime sau - ne kitiems?
Kada galėsime didžiuotis tautos tvirtybe, vienybe, kuri nepaiso amžiaus, išsilavinimo, gyvenamosios vietos, įsitikinimų, kai visi stoja į vieną gretą, žiūri vieni kitiems į akis su meile, atjauta, pagarba ir tvirtybe?
Ar įmanomas toks lietuvius vienijantis veiksnys?
Kad vardan bendro tikslo plėšytume marškinius ant krūtinių?
Kada nuo beprotybės pavargusius mūsų protus uždegs išminties dvasia?
Mes - lietuviai. Mūsų nedaug. Bet mes - nerealūs.
Nesuabejokime savimi ir atlaikysime audras.
Kiekvieną rytą, pramerkę akis, pajuskime, dėl ko tikrai verta gyventi.
Nenužudykime savo vilčių ir noro fotografuoti saulėlydžius, kelti į Feisbuką kavos puodelius, turėti padorią valdžią.
Tegul nebūna mūsų svajonės "implantuotos", o ateitis tegul nepavirsta imitacija.
Savaime niekas nesusitvarkys.
Ar kam nors linksma, kai valdžioje klounai? Ar čia tik man vienai verkti norisi?
Lietuvą ir pasaulį išgelbės santykiai, žmonių vienybė. Ne politikai, ne partijos, ne ekonomika, o paprasti žmonių santykiai.
Išgelbės žmonės, kurie myli savo Tėvynę, savo artimą ir vieni kitus.
O jeigu Dievas kol kas mus veda per audringą jūrą, tai ne tam, kad paskandintų, o tik tam, kad nupraustų.
Tegul išsipildo tai, dėl ko tylėdami meldžiamės.
Atlaikysime audras. Patikėkite.
Svarbiausia - nesuabejoti savimi.
Tegul kiti ieško protingo ir gero gyvenimo ženklų kitose planetose, o mes jų nepraraskime savoje.

Aš nesu šios visuomenės dalis ir nenoriu ja būti:
„Lietuvos ekspertai įtakingiausiais visuomenininkais šalyje laiko „Laisvės TV“ įkūrėją Andrių Tapiną, organizacijos „Blue/Yellow“ vadovą Joną Ohmaną ir politologą Liną Kojalą.”

Kai Lietuvą valdo tokie premjerai ir ministrai - priešų nereikia. O Europai neįdomu, kas valdo Lietuvą, tvarkykitės ten, kaip norit, bile tik žalia šviesa degtų genderinėms "progresyvioms naujovėms."
Šią valdžią ir jos sprendimus kada nors prisiminsime su didele gėda. Nes tai - maniakų vyriausybė, kadencijos metu kaip šiukšles rūšiavusi žmones ir besislepianti po netikromis "tolerancijomis" iki šiol.
Tai - melo tvirtovė, žmogiškumo griuvėsiai. Jų "apsinarkošinę" beprotybės mutuoja greičiau nei virusai.
O kaip su kitokia nuomone? Su Tautos valia?
"Šaika" ir dvaro "skalikai" tarsi nė nežino, kad toks dalykas egzistuotų.
O kai kurie prokurorai ir "advokatų padėjėjos" Konstitucijos lyg nė nebūtų skaitę.
Tai - lietuviška klasika.
Lietuviai parklupdyti ant kelių visais požiūriais, be teisės cyptelėti. Bet Šimonytė problemų ir savo klaidų nemato.
Ką rinksitės, lietuviai: klauptus ar laisvę?
Kiek gali tai tęstis: buldozeriu priiminėjami beprotiški įstatymai, susidorojimas su valdžios kritikais, pertekliniai ribojimai, nepaprastąja padėtimi ir karu dangstomas pinigų taškymas?
Jokia Amerika mūsų neišgelbės valstybei virstant despotija.
Šimonytė, aišku, nemato, kad kur beeitume, atsitrenkiame į sunkias režimo duris?
Bet kodėl ji nesuvokia, kad kaimyninėms valstybėms ne mažesnė karo grėsmė, bet ten viso to nėra.
Kodėl tik Lietuvoje "knibždėte knibžda šnipų", "antivalstybininkų", kodėl tik čia galima žmogų paimti, tardyti, apklausti, paimti jo telefoną, išjungti vaizdo registratorius, apkaltinti, kad jis kažką neteisėtai "pažeidė".
Kada reanimuosime protą ir laisvę, išlaušime žmogiškumo ir sąžinės barjerus, nutrauksime beprotybės grandines?
Kai išgeri vaistų ir paimi į rankas tušinuką, - bandai nuspėti, kas Tavęs laukia.
Ir kas laukia Lietuvos?
Bet neatspėsi. Niekada.
Dar neteko matyti šalies, kurioje žmonės pataikautų ir laižytų padus režimui.
Kad žurnalistai ir šviesuomenė džiūgautų, jog tautai veržia ant kaklo kilpą.
Žmonės visais laikais bėgo nuo kankintojų, kad išliktų gyvi, kad jų nesuimtų. Jie kūrė laisvės simbolius. Apraudojo aukas. Susiorganizuodavo, nors neturėjo interneto. Slapta dalijosi duona ir vandeniu.
Kokie vieningi jr sąžiningi buvo žurnalistai, mokytojai, advokatai, mokslininkai, medikai, šviesuoliai,- jie nebijodami kovojo prieš režimą. Bendra nelaimė visada apjungdavo šalį ir visi tapdavo vieningi ir solidarūs.
Tai nebus pamiršta.
Šventai tikėjau, kad bent jau plunksnos broliai Marijos žemėje niekada neišsigims, nepataikaus valdžiai, neparsiduos.
Negalėjau patikėti tuo, kas dabar vyksta.
Sunku buvo žiūrėti į Šimonytę ir į ją atlydėjusius žurnalistus Birštone.
Žiniasklaida pavirto valdžios darbo įrankiu, korupcijos lauku.
Pagarba profesijai, kurios neliko.
Klausimas tik vienas: "Kur mes einam?"