Tiesiog sustingau pamatęs pirmus pranešimus ir pirmas TV laidas apie cunamio siautėjimą. Nei karto nekomentavau apie atominės energetikos katastrofos eigą. Geografinių žinių tam nepakanka, o atominės energetikos vystymasis nuolat pasiekia naujas saugumo ribas, kurias ne tos srities specialistui - sunkiai suvokiamos. Gaudant tik įvairias žinutes per įvairius TV kanalus galima susidaryti tik bendrą paviršutinį vaizdą, kuris negali nesukrėsti iki širdies gelmių.

Kai "Dainuojančios revoliucijos" pradžioje teko pirmą kartą gyvenime per stebėjimo optiką pamatyti tuo metu stambiausiame AE komplekse viename reaktoriaus bloke tą švytintį lanką, sunkiai galėjau suvokti tos energijos galios ištakas. Taip viskas nekaltai atrodė. Lydėjęs specialistas su šviesos spindulėliu konferencijų salėje dūrė į tą jų šalies pasididžiavimą, paaiškindamas, kad tai pats didžiausias atominis reaktorius Pasaulyje. Tada pasirodžiau nelabai mandagus svečias, tad neiškenčiau nepaaiškinęs, kad tuomet didžiausias reaktorius buvo Ignalinos AE. Teko su tuo spindulėliu durti į Baltijos jūros pakrantėje esančią LSSR, kur tuomet stypsojo sovietinis Ignalinos monstras. Po Černobilio katastrofos į tokį "svetį" gal jau buvo žiūrima, kaip į naujo blogio pranašą.

Visada pasitikėjau specialistais, kurie aiškino apie Ignalinos saugaus darbo terminus ir pergyvenau, kad dėl politinių priežasčių mes savo valia atsisakome gal 80 ar net 150 mlrd galimo BVP laisvę atgavusiai šaliai. Dabar, po Fukušimos AE blokų sprogimų, toks tikras nesu. Jei net aukščiausias technologijas turintys japonai nebesuvaldo situacijos, tai galima tik įsivaizduoti, kas būtų, jei panašus drebėjimas ištiktų kur kas silnesnėje visais atžvilgiais ekonominėje šalyje. Sakykim, su tokiais reaktoriais, kurie Černobylio pavyzdžiu netgi neturi apsauginio gaubto.