Valdai netrūksta nei grožio, nei proto, tačiau būtent charakterį ji laiko žmogaus lemtimi. Juokiasi, kad jos – grynai žemaitiškas: blogiau nebūna! Bet teatro ir kino menui toks, panašu, kaip tik.
Valda, skaisčiame jūsų veide – nė raukšlelės, o kalbate kaip nemažai patyrusi moteris. Stebiuosi ir gebėjimu persikūnyti, keisti išvaizdą: nejau prieš mane ta pati Milė su kasytėmis iš Rimo Tumino režisuoto „Madagaskaro“?
Na, aktorei tai komplimentas. Kartą traukinyje sėdėjau priešais ponią, kuri susidomėjusi skaitė žurnale straipsnį apie mane, studijavo mano nuotrauką. Tačiau nė neįtarė, kad priešais ją sėdi ta pati moteris. Man ši natūrali maskuotė padeda išlikti neatpažintai, išsaugoti privatumą. O M. Ivaškevičiaus „Madagasakare“ vaidinau nuo pirmo iki paskutinio spektaklio, nė karto nebuvau pakeista, nors prieš metus atšventėme 200-ąjį jo vaidinimą. Buvau tarsi šio spektaklio vizitinė kortelė, net iš filmavimo Maskvoje dėl jo sugrįždavau į Vilnių vienai dienai, nors tai keblu ir finansiškai neapsimoka... Mūsų Mažasis teatras man – šventa, prie jo taikau kitus savo darbus.
O jų turite tikrai daug. Ne tik Lietuvoje esate populiari: tęsiate lietuvių aktorių „misijos“ Rusijos kine tradiciją. Ne taip seniai pristatėte kino juostą „Kamenj“ su kultiniu rusų aktoriumi Sergejumi Svetlakovu, pas mus žinomu iš humoro serialo „Naša Russia“. Iš tunto kandidačių į porą jis pasirinko būtent jus jau po pirmojo bandymo. Kuo jį sužavėjo lietuvė ?
Gal tuo, kad esu tikra žemaitė? (juokiasi). Abu mano tėvai kilę iš Telšių krašto, taigi esu dviguba žemaitė per kartų kartas: blogiau nebūna!. Tie anekdotai apie žemaičius ne iš piršo laužti. Žinoma, namuose rokuojamės žemaitiškai, o kai mama taip kalba su seserimis, visi net nuščiuvę klausosi! Dar aktorė Eglė Gabrėnaitė man pasakojo, kaip važinėdami po Lietuvą gastrolių būdavo sutinkami Žemaitijoje: ten kumpiais ir sūriais stalus jiems nuklodavo...
Bet pirma, nei ištrauks kumpį, žemaitis triskart perklaus: „A mun saka?“
Na, iškart nepuolame glėbesčiuotis ir žodį taupom: žemaitiška šneka – ne plepalai. Sakot, kad mūsų žemė labiau akmenuota, rūsti? Priešingai: derlinga žemė, jei gimdo tokias moteris kaip Žemaitė, Šatrijos Ragana! Mano teta, lietuvių kalbos mokytoja, visas giminės atžalas užkrėtė meile literatūrai. Dar darželyje deklamavau žemiečio Valdo Kukulo eilėraštį apie Mėnulį. Tėvai mane mažą nuo knygų į lauką varu varydavo, vargdavo skaitydami man vis tą pačią knygelę, kol šią išmokdavau mintinai. Dar nemokėdama skaityti deklamuodavau poemas, nuo „Oželio kvaišelio“ iki „Eglės Žalčių karalienės“. Taip ilgainiui 12-oje klasėje tapau respublikinio skaitovų konkurso nugalėtoja...
Tačiau visos mergaitės tam tikro amžiaus svajoja būti aktorėmis.
Neturėjau tos tipiškos svajonės. Nesapnavau savęs scenoje, net priartėjusi prie teatro savo pirmosios meilės dėka (mano draugas Klaipėdoje įstojo mokytis režisūros) nemistifikavau jo, nors ir susidomėjau. Mūsų pasimatymai dažnai pasibaigdavo spektaklio peržiūra. Daug kas sekėsi, vidurinę baigiau vien dešimtukais, mane domino psichologija, bet visgi įstojau mokytis aktorinio meno į Rimo Tumino kursą. Maniau, pabandysiu – o gal talento neturiu? Jutau, kad čia svarbu ne grožis ar vaidyba, bet vidiniai dalykai.
„Madagaskare“ jūsų herojei kita pavydėjo grožio: „Tau net praustis kasdien nereikia, tave vis tiek mylės!“ Spėju, kad nuo mažens esate sočiai gavusi meilės.
Negaliu papasakoti skaudžių istorijų iš savo vaikystės – prisimenu tik gražias mamos lopšines. Mano sesuo, studijuojanti filosofiją, psichologijos pratybų metu, kai visi aptarinėjo savo vaikystės traumas, neturėjo apie ką kalbėti. Esu labai mylima ne tik tėvų, bet ir močiutės. Sunkus gyvenimas šios nesugniuždė: vyrą ištrėmus į Vorkutos lagerius, jai su dukromis Lietuvoje teko slapstytis. Mano mama gimė seneliui jau grįžus į Lietuvą.
Taigi, kraitį gavote gerą. O gal jums, Valda, tiesiog sekasi? Juk yra ir gerų aktorių, likusių šešėlyje, nesulaukusių savo vaidmens, nepastebėtų režisieriaus ar publikos.
Vis labiau įsitikinu, kad charakteris – žmogaus likimas. Mane pribloškia, kaip kai kurie žmonės lygioje vietoje prisidaro bėdų. Manau, kad pagrindinė jų bėda – refleksijos, t. y. savistabos, trūkumas. Man ji yra labai svarbi. Yra toks mitas, sukurtas prastų režisierių: neva aktorius neturi būti protingas, neva čia svarbu jo „šuns prigimtis“ , intuityvumas. Manau, to neužtenka. Mano mėgstami aktoriai protingi, intelektualūs.
Sovietų laikais teatre rasdavome tai, ko tikrovėje nebuvo, tačiau troškome. Teatras palaikydavo mūsų dvasią. Kokia jo misija dabar?
Misija turėtų būti tokia pati – palaikyti, gaivinti dvasią. Kitaip ko gi eiti į tą teatrą, ko sėdėti įsispraudus tvankumoje kiaurą vakarą? Puikiai suprantu savo tėtį, kurio į teatrą varu nenuvarysi. Ir aš pati neičiau į kai kuriuos spektaklius, nes nenoriu būti čia išplūsta ir šitaip sukrėsta. Toks drastiškas teatras, neva atspindintis realybę su keiksmais ir purvu, man nepriimtinas. Kai purvas liejamas per televiziją, gali išjungti televizorių, o teatro salėje esi lyg lėktuve, negali bet kada išlipti. Viduramžiais aktorių scenoje iš tikrųjų nukryžiuodavo – ar tik ne prie to grįžtama? Nuo tokio persisotinimo teatras turėtų pasukti į rimties, dvasios oazę. Kartais kyla abejonių – kam to teatro reikia? Štai kartą vasarą gastroliavome Druskininkuose. Pušys ošia, saulė šviečia, o mes grimuojamės susigrūdę tvankiame kambarėlyje. Publika sugužėjo patenkinta, baltai apsirengusi tarsi Čechovo vasarotojai, o mes, keistai apsitaisę, malamės juodoje scenos dėžutėje... Dieve, galvoju, ir ką mes čia veikiam? Bet palengva kažkas kaupėsi, ir įvyko stebuklas, kuris apėmė visus. Tokiu atveju pajunti neapsakomą džiaugsmą... Jei sąžiningai, vaidini ne dėl žiūrovo, o dėl savęs. Kankintis scenoje – ne man, čia turiu jausti malonumą: gal tai persiduoda publikai.
Ar ir serialuose vaidindama jaučiatės maloniai?
Tikrai nedalyvauju juose tik dėl uždarbio. Imuosi ir tokios veiklos, kuri galbūt ir neveda į šlovę. Nematau nieko negarbinga vaidinti seriale, jei šis gerai „sukaltas“. Tai tiesiog kitas žanras, kitokia kalba, žiūrovas čia nekamuojamas klausimais apie gyvenimo prasmę. Sakote, visi lietuviški serialai apie pinigus? Mano herojė Edita iš „Pavogtos laimės“ – protinga moteris, apie pinigus negalvoja. Nemėgstu režisierių, kurie moteris mato kaip vargšes aukas. Jei tik lietuvių kino ar televizijos filmai turėtų panašų biudžetą kaip Rusijoje, su savo puikiais aktoriais, režisieriais, operatoriais susuktume neprastų kino juostų. Štai mano porininkai „Pavogtoje laimėje“ – Jokūbas Bareikis ir Dalius Mertinas. O savo „rusiško periodo“ nesureikšminu. Taip, Rusijoje įgavau patirties ir finansinės nepriklausomybės, juk honorarai Rusijoje dešimteriopai didesni.
Aktoriaus darbas emociškai sekina. Kaip atgaunate jėgas?
Vienumoje. Jėgų ir jausmų semiuosi iš vienatvės. Esu intravertė, vidinis pasaulis man svarbesnis už išorinį. Dar vaiku būdama mėgau gulėti ir galvoti, įsivaizduoti. Vaizduotės pasaulis nuostabus, o sąmoningumas, savistaba – didžiulės vertybės. Pernelyg sureikšminame aplinkybes, priklausymą nuo jų. Manau, kad pasaulis prasideda ir baigiasi žmogaus viduje. Vakarėliai man – kankynė, mėgstu išvykti kur nors viena arba nuvirsti į lovą su knyga. Per filmavimą Rusijoje stengdavausi išvengti kompanijų: kokia palaima būdavo sugrįžti į savo viešbučio numerį! Čia taip maloniai dvelkia kvepalais, vienatve. Prisipili vonią, užsidegi žvakę ir vienumoje ruoši vaidmenį kitai dienai... Šiuo metu mano galvoje Dostojevskis, Hamsunas, Cveigas.
Labai jau rimta kompanija. Neįsivaizduoju jūsų, tokios racionalios, atliekančios Nastasjos Filipovnos iš „Idioto“ vaidmenį.
Kodėl gi? Kiekviena moteris – Nastasja Filipovna... Anksčiau, beje, buvau dar rimtesnė. Uždara tylenė, labai nedaug žmonių teprisileisdavau. Metams bėgant lengvėja minčių našta, tarsi jaunėčiau.
Tačiau biologinis laikrodis tiksi. Ar mokate, Valda, virti barščius?
Nemoku. Žinau kurlink sukate. Nepasakosiu, kur mano gyvenime yra jausmų nutekėjimų, pasakysiu tik, kad iš mano trisdešimt su trupučiu metų išeitų kokie 15 serialų, ir nė vienas jų nebūtų apie pinigus. Nemanau, kad moteris dėl karjeros turėtų atsisakyti šeimos, „dėl meno“ paaukoti motinystę. Viena kitam tai netrukdo, priešingai, netgi padeda kūrybai: štai puikioji Meril Streep – daugiavaikė motina. Pasitikiu lemtimi. Esame sukurti iš meilės, skirti meilei, taigi be meilės negalime... O jei klausėte apie virtuvę – esu vegetarė, tapau kažkaip savaime. Bet kai kurių žemaitiškų valgių namo parvažiavusi neatsisakau. Ne, Erlicko mėgiamų vašylų nepažįstu, bet štai Kūčioms mama verda durnius. Jūsiškai tai būtų bulviniai kleckai, plaukiojantys piene arba grybų padaže, bet durniai gražiau: šitie be įdaro, taigi tuščiagalviai. Žemaičiai kaip pavadina, nepagadina… O geriausias užkandis man – lietuviškas obuolys. Labai gerbiu visus tuos, kurie Lietuvoje augina grūdus, vaisius, daržoves. Šventas reikalas! Lenkiu prieš juos galvą…
Rūta KLIŠYTĖ
