Moteris atviravo, kad stengiasi atsigręžti ne tik į save, bet ir į kitus, todėl tai daro be jokio atlygio.
Su gera bičiule Asta Dumbliauskiene nieko nelaukusios pradėjo neatlygintinos iniciatyvos veiklą: „Su Asta Dumbliauskiene esame pažįstamos jau ne vienerius metus, nuolatos bendraujame, susitinkame, tad ir šiuo karantino laikotarpiu mūsų draugystė nenutrūko, tiesiog susitikimus pakeitė ilgi pokalbiai telefonu. Vieno tokio pokalbio metu Asta prasitarė, jog konsultuojant klientes dermatologiniais klausimais vis dažniau pokalbiai tampa labiau asmeniški, nesusiję su dermatologija.“
Kalbėdama apie niūrias gyvenimo akimirkas, ji kalėjo, kad žmonėms reikia bendrauti ir stengtis liūdesio savyje nelaikyti, ji nori išnaudoti savo psichologijos žinias ir padėti kitiems.
„Karantino laikotarpis užsitęsė ir vis dažniau mane apimdavo mintys jog norėčiau savo dėmesį ir pagalba skirti ne tik tiems kas yra šalia manęs, savo artimiesiems ar draugams, bet ir aplinkiniams.
Džonas Fidžeraldas Kenedis yra sakęs: „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali duoti jai“. Šiai dienai galima butų pasakyti taip: „Neklausk, ką tau gali suteikti kiti, paklausk savęs, ką tu pats gali suteikti kitiems“. Esu ne tik aktorė, bet ir profesionali psichologė, todėl pasisiūliau padėti Astos klinikos pacientams“, – pasakojo pašnekovė.
L. Bražinskaitė pabrėžė, kad dabar daugiausiai kalba apie koronavirusą, tačiau pamirštama pasidalinti savo jausmais, išgyvenimais: „Šio karantino laikotarpiu nusprendėme atverti nemokamą telefono liniją. Tai panašiai it „Karštoji koronaviruso linija”, apie kuria ne vienas esame girdėję kalbant per radiją ar televizija. Tačiau tai tikrai nereiškia, jog paskambinus reikėtų kalbėtis tik viruso tema, slegiančiu rūpesčiu ir temų pokalbiui gali būti tikrai daug. Dažnai žmones vengia skambučio į karštąja linija, nes mano, kad jų išgyvenimai, jų akimis, dar nėra tokie dideli, jog reikėtų ieškoti pagalbos telefonu.
Tačiau kur to „didumo” ribos? Kartais paprastas pokalbis telefonu su psichologu gali užkirsti kelia augti gilesnėmis problemoms. Šaunu, jei mes galime paskambinti artimiesiems, draugams ir išsikalbėti, taip palengvindami savo emocine būsena. Deja, su kuo pasikalbėti turime ne visi. Nereikia pamiršti ir to, jog kiekvienas mūsų skirtingas ir vienam atsiverti svetimam žmogui kur kas lengviau, nei tarkim artimajam. Skirtingas žmonių ir bendravimo dažnumo poreikis.
Vienam užtenka savo emocijų našta išsikalbant palengvinti tarkim vos karta kita per savaitę, kai tuo tarpu kitam kalbėtis reikia kasdien. Todėl nevisuomet ir galime skambinti savo artimam bičiuliui. Nevisuomet ir patogu tai daryti, trukdyti jį.“
Tęsdama mintį apie gerumo iniciatyvą, pašnekovė tikino, kad sunkiu metu svarbu kalbėtis vieniems su kitais: „Ši linija ir klinikos pacientų pokalbiai su manimi, kaip psichologe, būtent ir yra ta trūkstama grandis tarp skambučiu į „karštąją liniją” ir savo artimiems žmonėms.“
