Eritrėja ne veltui gavo Afrikos „Šiaurės Korėjos“ pravardę. Judėjimo laisvės ribojimas – tik ledkalnio viršūnė šioje Rytų Afrikos valstybėje, kur karaliauja viena iš žiauriausių diktatūrų visame pasaulyje. Pasak „Reporterių be sienų“ grupės ekspertų, žodžio laisvės reitinge ši valstybė užima 179 vietą iš 179, tokiu būdu būdamas net žemiau už pačią Šiaurės Korėją.
Vienas iš aiškiausių režimo žiaurumo pavyzdžių Asmaroje, Eritrėjos sostinėje, yra privalomoji karinė tarnyba, kurią šios valstybės piliečiai privalo atlikti nuo 18 iki 55 metų amžiaus. Tai priverčia daugelį jų bėgti iš šalies. Vienas iš organizacijos „Amnesty International“ atstovų tvirtina, kad šalyje vidutinė gyvenimo trukmė siekia 61–62 metus, o tai reiškia, kad daugelis žmonių yra priversti iš esmės visą savo gyvenimą praleisti kariuomenėje, kur jiems daugiausia tenka atlikti sunkų fizinį darbą, už kurį mokama skurdi alga.
Pasak Sigal Rozen iš organizacijos „Hotline for Migrant Workers“, bet kuris pilietis, dezertyravęs iš kariuomenės ar pabėgęs iš šalies, o vėliau grįžęs atgal, paskelbiamas režimo priešu. S. Rozen teko sutikti moterų, dezertyravusių iš kariuomenės po 10 metų tarnybos, nes joms buvo uždrausta turėti vaikų – tos moterys žinojo, kad niekada negalės sukurti šeimos, jeigu pasiliks tarnyboje. Be to, Eritrėjos kariuomenės pareigūnams leidžiama turėti lytinių santykių su bet kuriomis kariuomenės narėmis moterimis – tai nelaikoma išprievartavimu.
33 metų Emmanuelis Eritrėjos ginkluotose pajėgose praleido 12 metų. Prieš trejus su puse metų jis pabėgo iš šalies ir dabar gyvena kartu su savo žmona Izraelyje, bet jam du savo vaikus teko palikti Eritrėjoje. Karinės tarnybos metu jis tris kartus atsidūrė kalėjime. Pastarąjį kartą jį pasodino dvejiems metams už tai, kad pasiskundė savo vadovui, jog karininkai turi per daug trumpas atostogas ir, užuot gynę šalį, karininkai stato namus vadovams. Pasak Emmanuelio, kalėjime sąlygos yra tragiškos – maitinama tik kart per dieną, o po dušu leidžiama nusiprausti kartą per mėnesį.
„Kalėjimas yra po žeme. Kad ištartum bent vieną žodį, reikia sargybos leidimo. Kitaip suriš ir sumuš. Žmones čia apipila cukraus sirupu, išmeta į lauką, kur yra daugybė skruzdėlių ir tarakonų“, – pasakoja Emmanuelis. Jis teigia, kad būtų pasiruošęs mesti darbą ir sėsti į Izraelio kalėjimą, kad tik nereikėtų grįžti į Eritrėją. Pasak jo, net pragare būtų geriau nei jo tėvynėje.
Kiekvieną mėnesį šią Rytų Afrikos šalį palieka apie 3 tūkstančius žmonių. Maždaug 40 tūkstančių Eritrėjos piliečių šiuo metu gyvena Izraelyje, tačiau iki šiol nežinoma, kiek iš viso iš Eritrėjos pabėgo žmonių. Jungtinės Tautos tvirtina, kad daugiau nei 84 proc. Eritrėjiečių, paprašę prieglobsčio kitose valstybėse visame pasaulyje, buvo pripažinti politiniais pabėgėliais. Eritrėjos piliečiai yra saugomi Jungtinių Tautų, todėl jų negalima išsiųsti į gimtinę.
