BBC žurnalistas David Sillito pasikalbėti su A. Mamontovu apie spektaklį ir apie Sovietiniais laikais buvusius apribojimus muzikai atvyko net į Vilnių. Kalbėdamas dainininkas prisiminė, kokios buvo svarbios slapta režisierių ir aktorių tais tamsiais laikais siunčiamos žinutės ir kaip dabar kelia juoką faktas, kad kažkada buvo uždrausta viešai klausytis Julio Iglesias ir Tinos Turner.
Esi dainininkas, roko žvaigždė. Ar ką nors žinojai apie Šekspyrą prieš imdamasis šio vaidmens?
Taip, aš esu dainininkas, muzikantas, kompozitorius iš tiesų. Bet žinoma, kad apie Šekspyrą žinojau ir anksčiau. Tiesiog tada jis man nebuvo labai įdomus. Mokykloje buvo privaloma mokytis monologo: „Būti ar nebūti“, bet aš kažkaip to išvengiau, nes man šis kūrinys pasirodė nuobodus. Aš jo nesupratau.
Dar esant Sovietų Sąjungai pradėjai koncertuoti. Ar tais laikais būtų buvę įmanoma parodyti šį spektaklį?
Manau, kad taip. Teatras tais laikais buvo populiaresnis, nes tai buvo bene vienintelė vieta, kur buvo galima reikšti mintis apie laisvę. Taip pat kaip ir visas kitas idėjas ar mintis, kurios buvo uždraustos mene. Šis spektaklis ypatingas tuo, kad jį galima pasukti įvairiais kampais – tai gali būti ir politinė drama, ir tiesiog vieno žmogaus istorija. Sovietiniais laikais teatre visi ieškojo tų mažų detalių, slaptų žinučių, kurias siunčia režisierius ar aktorius. Būtent todėl mums taip patiko teatras.
Ar tiesa, kad Sovietiniais laikais miške buvo juodoji rinka, kur buvo galima įsigyti uždraustų muzikos įrašų?
Taip, tai tiesa. Kiekvieną sekmadienį viename Vilniaus miške rinkdavosi žmonės su dideliais krepšiais, pilnais vinilinių plokštelių. Ten buvo perkama, parduodama, keičiamasi... Ten buvo galima rasti viską – bet ką.
Kurie muzikantai buvo uždrausti? Ar gali išvardinti keletą?
Kažkas iš mano pažįstamų prieš kelis metus rado tą sąrašą su visomis grupėmis, kurios buvo uždraustos ir man jį atsiuntė. Tų atlikėjų muzikos nebuvo galima groti diskotekose, pavyzdžiui. Tarp jų buvo „AC/DC“, Tina Tuner - jos muzika buvo draudžiama dėl atlikėjos propaguojamo seksualumo. Taip pat „The Stranglers“, „The Clash“, kuri yra viena mano mėgstamiausių, ir Julio Iglesias.
Ar ir šiandien Lietuvoje „Hamletas“ reiškia tą patį kaip ir tada, prieš 25-erius metus?
Aš ilgiuosi tų slaptų žinučių, artisto siunčiamų žiūrovui, kurios būdavo mene, o ypatingai teatre. Dabar tam lyg ir nebėra poreikio, nes viską galima sakyti atvirai. Dabar menas yra labiau skirtas pramogai.
Vaizdo interviu anglų kalba galite pažiūrėti paspaudę nuorodą.
