Besitikėdamos patraukti savo pusėn kuo daugiau rinkėjų, artėjant Seimo rinkimams politinės partijos vilioja žmones įvairiais pažadais. Tačiau kokią žinią mums, paprastiems mirtingiesiems, iš tikrųjų neša skirtingų partijų programos?
,,Mūsų manymas, kad neverta skaityti politinių partijų programų, nes jie vis tiek nesiruošia daryti to, ką žada, nėra visai teisingas. Padaryti 1 500 litų minimalią algą galima ir nėra sudėtinga, bet už tai mokėsime tam tikrą kainą. Ir kai kurie dalykai žmonėms gali būti labai skaudūs“, – trečiadienio vakarą viešoje paskaitoje „Anapus rinkiminių partijų programų: apie ką jos mums praneša?“ sakė ekonomistė, VU docentė Aušra Maldeikienė.
Anot jos, padaryti galima viską, bet ne viską reikia daryti, o žmonės, kurie kuria programas, paprastai nekalba apie pasekmes. „Pensininkai už verslo pinigus bus skraidinami pasižiūrėti pasaulio kultūros objektų. Bet jeigu verslas tai darys, jie neturės pelno. Toks pažadas neįgyvendinamas“, – aiškino ekonomistė, pasitelkdama pavyzdį iš vienos partijos programos.
Kalbėdama apie politikų pažadus spręsti konkrečias problemas, ji aiškino, kad nebūna vien gerų sprendimų.
„Žmogus gauna signalą, kad egzistuoja teigiamas sprendimas. Tai gera terpė atsirasti įvairiems gelbėtojams. Kuo labiau visuomenė įtiki, kad yra kažkokie blogiečiai, kurie yra užgrobę Seimą, ir būtų gerai juos iš ten išmesti, kyla viena didžiausių problemų. Bet tai ne politikų, o mūsų lūkesčių problema“, – aiškino A. Maldeikienė.
Jos teigimu, sprendžiant vienas problemas, neišvengiamai reikia spręsti ir kitas, nes jos yra susijusios.
„Jeigu yra didelis nedarbas, pradeda formuotis ilgalaikis jaunimo nedarbas, reikia spręsti, kaip kurti darbo vietas, suaktyvinti ekonomikos augimą. Bet kažkas vis dėlto skatina žmones emigruoti. Jeigu jaunimas emigruoja, jų seneliai lieka čia. Tai ką daryti su tų, kurie liko, pensija? Nauja problema. Kita problema – mažėja jaunimo, vaikų mokyklose lieka vis mažiau, todėl reikia atleisti mokytojus, dažniausiai mažame miestelyje, kur kito darbo nėra. Taigi, vėl kyla problema, ką daryti su emigracija, kuri yra šalies turto švaistymas“, – aiškino ekonomistė.
Partijų programose ji sakė pasigendanti kai kurių konkrečių dalykų, pavyzdžiui, nedarbo draudimo.
„Standartinis didelės pasaulio dalies atsakymas, kaip sumažinti nedarbą, yra toks, kad reikia sumažinti nedarbo išmokas, ir tuomet žmonės pradės dirbti, užuot sprendus klausimą, kaip kurti darbo vietas“, – aiškino ekonomistė, pabrėžusi, kad kažkodėl įsivaizduojama, jog nedarbas yra savanoriškas, o ne todėl, kad darbo vietų trūksta.
Dėstytojos teigimu, Lietuvos eksportas didėja nemaža dalimi dėl to, kad mūsų gaminiai yra pigūs, o pigūs jie ir dėl to, kad žmonių atlyginimai maži.
„Jeigu darbo užmokestis auga, žmogui daug sunkiau nedirbti, negu dirbti. Dideli atlyginimai skatina norėti dirbti, nes „nedirbimo“ kaina yra didesnė. Pati šeštadieniais nemėgstu dirbti, bet jeigu atlyginimas nemažas, dirbsiu. Kita vertus, dirbti skatins bet koks atlyginimas, jeigu nebus jokios socialinės pagalbos. Įsivaizduoti, kad išgelbės eksportas, nėra protinga, bet maži atlyginimai yra viena iš Lietuvos problemų“, – kalbėjo A. Maldeikienė.
Lygindama mokesčių ir pagalbos sistemas Europos šalyse ir Lietuvoje, ji aiškino kad „mokesčiai Lietuvoje vieniems yra nuliniai, o kitiems labai dideli, bet jie už tuos didelius mokesčius nieko negauna. Atsiranda neteisybės jausmas. Tokiose šalyse, kur valstybė žmonėms padeda mažai, jų pajamos yra labai didelės“, – pridūrė ekonomistė.
A. Maldeikienė kritikavo, kad daugeliu atvejų partijos, įvardindamos savo siekius, pavyzdžiui, turinčius tam tikrą darbo stažą pedagogus anksčiau išleisti į pensiją, nepaaiškina, kokiais būdais tai bus padaryta ar iš kokių šaltinių bus mokama. „Juo labiau negalima tiksliai pasakyti, kokia situacija viename ar kitame sektoriuje bus po kelių dešimtmečių“, – pabrėžė ji.
