Stebuklai dažnai nesikartoja
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Jaunimas dabar labai pasimetęs, nes gaunama informacija apie narkotikus bei jų žalą nevienareikšmė, - konstatuoja viena Kauno medicinos universiteto klinikų gydytoja.
Ją šokiruoja tai, kad pasigirsta balsų, tvirtinančių, jog lengvuosius narkotikus reikia legalizuoti, nes tik nuo stipriųjų narkotinių medžiagų žmonės tampa priklausomi. Deja, taip nėra. Net ir patys silpniausi narkotikai (pavyzdžiui, "žolė") yra žalingi, pakerta žmogaus valią, todėl toli gražu ne visi, vieną ar keletą kartų jų pabandę, sugeba sustoti, atsipeikėti ir suvokti, kad į tą balą bristi negalima, nes ji pražudys... Priklausomybė nuo narkotikų yra tragedija. Tiktai nuo žmogaus temperamento, valios ir proto priklauso, kaip jis suvokia savo būseną. Ir jeigu žmogui svarbiausiu tikslu tampa vienintelis dalykas - bet kokia kaina gauti narkotikų, galima tvirtinti, kad jis žlugęs. Ir labai sunku patikėti, kad kada nors jis iš šios nelaisvės išsilaisvins...
Moko karti patirtis
Apie narkotikus, jų žalą kalbama ir rašoma, organizuojami įvairūs renginiai, tačiau narkomanų nemažėja. Narkotinės medžiagos plinta tarp jaunimo - baisiausia tai, kad jų vartotojai - vis jaunesni... Tikriausiai niekas negalėtų pateikti tikslių duomenų, kiek paauglių, moksleivių vartoja narkotikus. Paklaustas, kokiais būdais galima jaunimą atbaidyti, išgąsdinti, nuteikti prieš narkotikus, vienas Kauno medicinos universiteto klinikose dirbantis vaikų psichologas tikino nieko naujo pasakyti negalįs, tačiau vis dėlto, jo nuomone, galbūt geriausiai gali paveikti pačių narkomanų (buvusių ar esamų) karti patirtis, išgyvenimai, savijauta... Todėl ir nusprendėme prisiminti, kas prieš kelerius metus nutiko Rasai Daugintytei (dabar jai šešiolika) iš Klaipėdos...
Apie šią simpatiškos išvaizdos mergaitę rašė visa Lietuvos spauda. Matydami, kaip išlipusi iš invalido vežimėlio sunkiai, tačiau savo kojomis Rasa žengia vis stipresnius žingsnius, daugelis ją pažinojusiųjų, o visų pirma medikai, tiesiog negali tuo patikėti. O prieš trejus metus mergaitė buvo beviltiška ligonė...
Rasai buvo tik trylika metų
Rugsėjo pradžioje mokykloje ji artimiau susipažino su Ina V., trejais metais vyresne netolimo kaimyno Mariaus Mikalausko drauge. Pastaroji Rasai rodė išskirtinį dėmesį. Jau kitądien atėjusi į šios namus atnešė krepšį dailių drabužėlių, kuriuos padovanojo Rasai ir jos broliukui Erikui... Motiną Reginą Daugintienę toks dukters naujosios draugės elgesys gerokai nustebino - kaip iš niekur nieko ši dovanoja tikrai gražius daiktus, parsiveda į savo namus, skaniai pavaišina. Tačiau Rasa ją nuramino sakydama, jog Ina - iš labai turtingos šeimos, gerai gyvena, todėl ir tokia dosni. Vis dėlto motinos širdis jautė kažkokį nerimą, nes vėliau dukrai toji draugė dar pažadėjo nupirkti mobilųjį telefoną, pasiimti į keliones po užsienį... Rasa vis dažniau išvažiuodavo su Inos kompanija, mat šios draugas Marius turėjo automobilį, kurį vairuodavo Sergejus Tyškevičius.
Buvo rugsėjo 15-oji, penktadienis. Rasą, kaip jau įprasta, iš namų pasiėmė ta pati kompanija - Ina, Marius, Sergejus ir Sandra, vienuolikametė kaimynų mergaitė. Beje, ši mažametė jau buvo pagarsėjusi kaip kišenvagė - gerokai vyresniems "draugams" ji buvo reikalinga vien tam, kad aprūpintų pinigais. Iš Rasos atminties jau spėjo išblukti daugelis detalių, tačiau kai ką ji prisimena. Mergaitė pasakojo, jog tądien, pasivažinėję po miestą, vaikinai nusprendė susimesti po 40 litų. Pinigų niekas neturėjo, tačiau juk buvo Sandra. Ji netrukus buvo išleista prie turgavietės. Praėjo nedaug laiko ir apsukrioji kišenvagė grįžo su keliomis piniginėmis, kurias sugebėjo mikliai nugvelbti iš prekeivių. Bevažiuojant vaikinai su kažkuo susiskambino, privažiavo automobilis, kažkas kažką perdavė ir netrukus nuošalioje vietoje jaunuoliai jau uostė narkotikus. Rasa prisipažino, jog kuomet jai buvo pasiūlyta "pakaifuoti", neatsisakė. Juolab jog Ina tvirtino jau trečius metus juos vartojanti ir nieko neatsitikę. "Bambalis", plastmasinis butelis, į kurį buvo supiltos narkotinės medžiagos, ėjo ratu, visi iš eilės uostė... Rasa tikino, jog jokio malonumo pajusti nespėjo - tiesiog pasidarė labai bloga, ji pradėjo vemti. Draugai parvežė mergaitę į namus. Motina Rasą pasitiko ant namo koridoriaus laiptų. Ten buvo tamsu - kaip ir visame nedideliame R. Daugintienės bute, kuriame tuo metu už skolas buvo išjungta elektra...
R. Daugintienė su skausmu prisimena tos nakties išgyvenimus. Tąvakar dukra atsisakiusi vakarienės atsigulė. Motina sulaužė sūnaus krikšto žvakę į kelias dalis ir gabaliukus susmaigsčiusi lovos tarpuose uždegė. Kambaryje pasklido jauki šviesa... Jai labai norėjosi dar pasikalbėti su Rasa. Deja, tas pokalbis nebuvo sklandus - gulėdama lovoje dukra kalbėjo kažkokiomis keistomis frazėmis, lyg ir nesuprasdama to, ką sako.
Moteris prisimins, jog ir anksčiau ji grįždavo namo tarsi apdujusi, sulėtėjusių judesių, tačiau tik vėliau suprato, kad galėjo būti pratinama prie narkotikų net jai pačiai nežinant...
Artėjant vidurnakčiui žvakės baigė degti, todėl beliko eiti miegoti. Apie pirmą valandą nakties kitame kambaryje su jaunėliu sūnumi Eriku miegojusi R. Daugintienė išgirdo Rasos aimaną. Atrodė, jog ji kažką blogo susapnavo. Paskui dejonės pasikartojo. Atsikėlusi motina priėjo prie dukros lovos, tačiau buvo tamsu, o Rasa gulėjo tyliai, lyg būtų sulaikiusi kvėpavimą. Seniau, kai buvo mažesnė, ji mėgdavo apsimesti esanti negyva. Motina prašė baigti juokauti, neapsimetinėti, tačiau dukra gulėjo kaip gulėjusi. Pasilenkusi arčiau moteris pamatė Rasai iš burnos ištekėjusią baltą dėmę - lyg ji būtų kramčiusi gumą. Vėliau paaiškės, kad tai buvo putos... Motina ji prie dukters lovos sėdėjo dar kelias valandas. Tiktai paryčiui, apie šeštą valandą, pamačiusi, kad Rasa visa šlapia, guli lyg negyva, puolė pas kaimynus kviesti greitosios pagalbos. Atvykusi gydytoja konstatavo klinikinę mirtį. Ir ištarė dar vieną žodį - narkotikai... Tik tada motina suvokė, kad tai visiškai realu... O medikų brigada jos mergaitę įdėjo į maišą su užtrauktuku ir palikusi mažai vilties, kad pavyks ją atgaivinti, išsivežė.
Gyvybė sugrįžo
Rasa iš komos pabudo tiktai šeštą parą. Lankydama dukrą motina bijodavo ją paliesti - atrodė, jog trapiame kūne gyvybės nebėra. Ligoninėn atėjęs Rasos draugas Jonas (su juo mergaitė buvo susipykusi prieš porą savaičių) R. Daugintienei išklojo karčią tiesą: esą Ina - narkomanė, kaip ir visi jos draugai, kad visi apie tai žino. Štai su kokia kompanija buvo susidėjusi jos dukra... Medikų išvada: mergaitė apsinuodijo amfetaminu ir heroinu. Dar kelis mėnesius Rasa gulėjo lyg pagalys - nieko nematė, negirdėjo, nejudėjo. Į vieną tašką įsmeigtos akys bylojo visišką jos bejėgiškumą... Motinai parodę mergaitės galvos nuotraukas gydytojai pasakė, jog jos smegenys visiškai paralyžiuotos ir kad ji niekada nebus tokia, kokia buvo...
Rasa nekalbėjo ir nematė ilgai. Seselės motinai atvirai šnekėjo, jog jai teks dukrą vartyti kaip šnicelį. Taip buvo iš tiesų - Regina vartė Rasą kas 15 minučių, kad nesusidarytų pragulos. Tačiau kad ir kaip stengėsi, jų nebuvo galima išvengti. Susidarė gilios, nepaprastai skausmingos, pūliuojančios, ilgai negyjančios žaizdos... Po mėnesio moteris išgirdo, jog ligoninė - ne slaugos namai ir čia Rasos ilgiau laikyti negalima. R. Daugintienė kaip reikiant išsigando - ji bijojo, jog parsivežusi namo nesugebės dukters slaugyti taip, kaip tai atlieka medicinos personalas. Tačiau skyriaus vedėjas Algimantas Savilovas leido Rasą dar mėnesį slaugyti ligoninėje... Vos parsivežusi namo, moteris pamatė, kad dukra pajudino pirštą. Tai buvo tokia laimė... Ketvirtą mėnesį Rasa pradėjo reaguoti į šviesą. Iki tol ji net neprisimindavo žmonių, ne visus pažindavo iš balso... Visą šį laiką Rasa kentė didžiausius skausmus. Jie ypač kamuodavo naktį - mergaitė staiga imdavo klykti, net išgąsdindavo kaimynus. Bet koks judesys (o juk reikėjo mankštinti jos kūną) būdavo labai skausmingas.
Nors atrodė, kad Rasa - beviltiška ligonė, tačiau motina nenuleido rankų. Buvo išrūpintas kelialapis į Palangos "Gintaro" sanatoriją. Iš viso čia ji išbuvo penkis gydymo kursus - du kartus po 60 dienų, likusius - po 30. Mergaitei buvo paskirta daugybė procedūrų, tačiau jai ypač įsiminė (kaip viena skausmingiausių) akupunktūra. Ištisas dienas motina praleisdavo su dukra...
Sunku sudurti galus
R. Daugintienė nepaprastai dėkinga daugeliui ją parėmusių žmonių, o ypač - Klaipėdos "Dangės" kombinato direktoriui Mineikiui. Tuo metu (beje, kaip ir dabar) moters šeimos materialinė padėtis buvo nepaprastai sunki. Kadangi Rasai iškart buvo nustatytas invalidumas (visiška negalia), motinai buvo skiriama 125 litų slaugos pašalpa. Sulaukusi 16 metų mergaitė pripažinta pirmosios grupės invalide, todėl jos motinai slaugos pašalpa panaikinta. Dabar šeima iš Rasos pensijos ir gyvena...
Per visą tą laiką Rasos neaplankė nė vienas buvęs jos kompanijos dalyvis. Priešingai - ji sulaukė grasinimų, jai buvo liepiama teisme duoti vienokius ar kitokius parodymus. Vis dėlto teismas pripažino Sergejų Tyškevičių esant kaltą dėl narkotikų platinimo ir paskyrė jam aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Daugiau kaltininkų nebuvo nustatyta... Rasa liudijo sėdėdama invalido vežimėlyje...
Šiemet šešiolikmetė baigė 9 klases. Mokytojai ją nuolat lankė namuose. Rasa prisipažino, jog dabar visiškai pasikeitė jos požiūris į mokslą, draugus ir į visą gyvenimą apskritai. Ji nori mokytis, tobulėti, stipriai atsistoti ant kojų. Ar mergaitei pavyks įgyvendinti šiuos siekius, parodys ateitis. Juolab jog materialinė šeimos padėtis tiesiog katastrofiška. R. Daugintienė prisipažino, jog būna dienų, kai ji neturi už ką nupirkti duonos (moteris įsiregistravusi Darbo biržoje ir labai laukia pasiūlymų - ji sutiktų dirbti bet kokį, net ir sunkiausią, darbą, o dabar labai artimos tapusios sunkių ligonių slaugytojos pareigos). Taip buvo ir prieš apsilankant šių eilučių autorei. Laimė, trumpam iš Vokietijos sugrįžo vyresnioji dukra Damira. Ji kaip galėdama remia šeimą, tačiau ir šios jaunos moters išgalės ne begalinės.
Nesėkmingi bandymai
Klaipėdos vaikų ligoninės Psichosomatinio skyriaus vedėjas gydytojas Algimantas Savilovas neslėpė, kad Rasa buvo pirma tokios būklės (į ligoninę ji buvo atvežta itin gilios komos) jo pacientė. Jam, kaip ir kitiems kolegoms, buvo sunku patikėti tuo, kas įvyko. Juk apsinuodijus sutrinka visi procesai smegenyse... Medikas tikino, jog Rasa vis tiek nebus visavertė, nes buvo pakenktos smegenų dalys, valdančios organizmo judėjimo-atramos aparatą, psichiką ir kitas funkcijas.
- Baisiausia, kai jaunas žmogus, nesuvokdamas pasekmių, nori viską išbandyti ir visai nepagalvoja, kad tai labai atsilieps jo sveikatai, socialinei padėčiai, - ne stebėjosi, o seniai žinomą tiesą tiesiog konstatavo gydytojas A. Savilovas...
Kito tokių atvejo, kaip atsitiko su Rasa,iki šiol tikriausiai nebuvo. Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės Priėmimo skyriaus gydytoja Rūta Beržinienė patikino, jog medikų brigados gana dažnai kviečiamos į viešąsias vietas, didesnius renginius, narkomanų susibūrimo vietas gelbėti apsinuodijusiųjų narkotikais gyvybių. Perdozavusiųjų būklė būna sunki - paprastai jie praranda sąmonę, sutrinka kvėpavimas, žmogus ima mėlynuoti. Jeigu suleidus priešnuodžių jis greitai neatsigauna, ligonį tenka skubiai vežti į ligoninę. Toks asmuo patenka į reanimacijos palatą. Ir niekas negalės paneigti, jog tokie apsinuodijimai nepraeina be pėdsakų... Minėtos ligoninės Priėmimo skyriaus vyriausioji slaugytoja Vida Andriušienė patikino, jog jau pusmetį guli nepajudintas vienas priešnuodis, skiriamas itin ūmaus apsinuodijimo atvejais. Būtų gerai, kad jo niekada neprireiktų...
