Nuosmukiai yra dažni, o depresijos – retos, Guardian.co.uk publikuotame straipsnyje, į kurį teisės priklauso „The New York Times“, rašo ekonomistas Paulas Krugmanas. Galima prisiminti dvi ekonomikos epochas, kurios plačiai vadinamos „depresijomis“: nestabilumo ir defliacijos metai po 1873-ųjų „panikos“ iki 1896-ųjų ir finansų krizės sukeltos masinės bedarbystės laikotarpis 1929-1933 metais.
Anot ekonomisto, nei Ilgoji depresija 19 amžiuje, nei Didžioji depresija 20-ajame nebuvo vientiso, nesustojančio nuosmukio laikas – abu turėjo pakilimo periodus. Tačiau šie epizodai niekada nebūdavo gana ilgi, kad panaikintų didžiulio nuosmukio žalą, ir dėl to įvykdavo „atkritimas“.
P. Krugmanas rašo besibaiminantis, kad esame trečios depresijos ankstyvoje stadijoje. Ji, ekonomisto manymu, turėtų būti panašesnė į Ilgąją, nei žymiai sunkesnę Didžiąją depresiją. Tačiau jos kaina bus vis tiek labai didelė. Ir šioji, trečia depresija bus pirmiausiai politikos žlugimas.
Birželio 26-27 dienomis vykęs Didžiojo dvidešimtuko susitikimas aptariamas plačiai. Vyriausybės daug šneka apie infliaciją, kai tikroji grėsmė yra defliacija, ir tikina poreikiu veržtis diržus, kai tikroji bėda yra neadekvatus pinigų leidimas.
2008 ir 2009 metais atrodė, kad galbūt pasimokėme iš istorijos, rašo ekonomistas. Skirtingai nuo savo pirmtakų, kurie padidino palūkanų normas finansų krizės akivaizdoje, dabartiniai Federalinių rezervų ir Europos centrinio banko vadovai sumažino tarifus ir ėmė remti kredito rinkas. Skirtingai nuo ankstesnių vyriausybių, kurios bandė subalansuoti biudžetus ekonomikai skęstant, šiandienos vyriausybės leido deficitui augti. Tokia politika padėjo išvengti visiško žlugimo: nuosmukis, atneštas finansų krizės, tikriausiai baigėsi praėjusių metų vasarą.
Bet ateities istorikai pasakys mums, kad tai nebuvo trečiosios depresijos pabaiga taip pat, kaip verslo pakilimas 1933 metais, nebuvo Didžiosios depresijos pabaiga, įsitikinęs P. Krugmanas. Nedarbas, koks yra dabar, dar neseniai būtų atrodęs kaip katastrofa, o dabar nesimato net ženklų, kad jis greitai sumažėtų. Be to, JAV ir Europa, panašu, pateks į panašius defliacijos spąstus, kaip ir Japonija.
Tokios niūrios perspektyvos akivaizdoje galėjo manyti, kad politikai susigriebs nepadarę visko, kad užtikrintų atsigavimą. Bet ne: per pastaruosius kelis mėnesius griebtasi „biudžeto balansavimo ortodoksijos“, įvardijo ekonomistas.
Valdžios atstovai tikina, kad šios priemonės nuo mokesčių didinimo iki išlaidų karpymo plečia ekonomiką didindamos verslo pasitikėjimą.
Kodėl tokia kryptis klaidinga?, - klausia ekonomistas ir atsako: Dažnai tam, kad būtų pateisinti šie veiksmai, primenamos bėdos, su kuriomis susiduria Graikija ir kai kurios kitos Europos šalys. Ir tai yra tiesa, kad praradę pasitikėjimą šalių vyriausybėmis investuotojai traukėsi. Tačiau nėra jokių ženklų, kad artimiausiu laiku šis „mokestinis asketizmas“ prislėgtos ekonomikos akivaizdoje investuotojus ramintų. Priešingai: Graikijai sutikus tapti „asketais“, jos rizika vertinama tik prasčiau; Airija, nusprendusi padaryti milžiniškus viešųjų išlaidų karpymus, rinkose vertinama dar blogiau nei Ispanija.
Finansų rinkose suprantama tai, ko tarp politikų, matyt niekas nesuvokia: kad, nors ilgalaikė fiskalinė atsakomybė yra svarbi, negailestingas išlaidų karpymas depresiją tik gilina ir veda į defliaciją. Visa tai yra savęs naikinimas, teigia P. Krugmanas.
Taigi, apibendrina ekonomistas, tai nėra tik apie Graikiją. Kas už visa tai sumokės? Dešimtys milijonų praradusiųjų darbą, daugelis kurių darbo neteks ne vienerimes metams, o kai kurie nebedirbs jau niekada.
