Šiemet, rugpjūčio 19-ąją, minimos 20-osios Rusijos pučo metinės. Tris dienas trukęs 1991 metų perversmas prieš tuometinį sovietų lyderį Michailą Gorbačiovą buvo tragedija, turėjusi pražūtingų pasekmių šaliai ir žmonėms.
Po perversmo subyrėjo Sovietų Sąjunga ir pasikeitė daugumos jame dalyvavusių Rusijos valdžios lyderių likimai. Taigi, kas atsitiko svarbiausiems rugpjūčio perversmo dalyviams?
Michailas Gorbačiovas, Sovietų Sąjungos prezidentas. 1991m. gruodžio 25 dieną atsistatydino.
1996 metais kandidatavo į Rusijos prezidento postą, bet surinko vos 0,5 proc. balsų.
„Žmonės kalbėjo, kad aš viską žinojau. Iš kur tik man neskambino! Ir vis kalbėjo: pučas, pučas, pučas... Tada svarbiausia atrodė tai, kad nebūtų pralietas kraujas. Todėl, girdi, mes pabėgome, nes galėjo prasidėti pilietinis karas“, – kalbėjo M. Gorbačiovas šių metų rugpjūčio 17 d. spaudos konferencijoje.
Michailas Gorbačiovas (Forbes.ru nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
„Aš buvau paruošęs naują Sąjungos sutartį, kurią mes galėjome pasirašyti per kelias dienas. Mes turėjome galimybę atkurti Sovietų Sąjungą iš naujo. Manęs neapleido mintis, kad reikės sugrįžti, todėl aš įsakiau paruošti lėktuvą, kuriuo mes galėtume grįžti į Maskvą. Viskas prasidėjo rugpjūčio 18-ąją, aš kalbėjau telefonu su Georgijumi Šachnazarovu – tai buvo paskutinis pokalbis, nes po to telefonai buvo atjungti“, – sakė M. Gorbačiovas Italijos laikraščiui „La Repubblica“.
Genadijus Janajevas (Forbes.ru nuotr.)
Genadijus Janajevas, SSKP CK Politinio biuro narys, pirmasis ir paskutinis SSRS viceprezidentas.
Per 1991m. pučą G. Janajevas pasiskelbė Valstybinio ypatingosios padėties komiteto pirmininku (šis komitetas neretai žymimas rusiško jo pavadinimo pirmosiomis raidėmis - GKČP). Po pučo apkaltintas valstybės perversmu ir suimtas, bet 1994 m. išleistas pagal amnestiją. Po amnestavimo dirbo Rusijos tarptautinėje turizmo akademijoje. Parašė knygą „Pučas prieš Gorbačiovą. Paskutinis SSRS mūšis“.
„Aš niekada nepripažinsiu to, kad sukėliau perversmą. Tam, kad būtų galima suprasti mano ir mano bendražygių veiksmus, reikia labai gerai įsigilinti į 1991m. perversmo situaciją. Šalį tada buvo apėmusi visiška krizė, vyko atvira kova dėl valdžios“, – kalbėjo G. Jenajevas Maskvos radijo stočiai.
Borisas Jelcinas (Forbes.ru nuotr.)
Borisas Jelcinas, pirmasis Rusijos Federacijos prezidentas.
Šį postą jis užėmė nuo 1991m. birželio 10 d. iki 1999m. gruodžio 31d.
„Mes nusprendėme parašyti kreipimąsi į Rusijos piliečius. Mano dukra atspausdino šį dokumentą, kuriame mes kreipėmės į Maskvos ir kitų miestų žmones, ir maždaug po valandos jį jau skaitė Maskvos ir kitų miestų piliečiai. Tuo metu dokumentą pradėjo platinti užsienio agentūros, radijo stotys ir nacionaliniai leidiniai.
Tada atrodė, kad esame ne savo šalyje – vyko visuomenės kova ir viskas buvo įtartina ir neaišku, nežinojai, kur gali būti paruošta pasala, visą laiką jautėme baimę pakliūti į spąstus“, – rašoma apie pučą knygoje „Prezidento užrašai“.
Borisas Pugo (Forbes.ru nuotr.)
Borisas Pugo, vidaus reikalų ministras, GKČP narys. 1991 m. rugpjūčio mėn. buvo Vidaus reikalų ministras, valstybės Saugumo Tarybos narys. 1991m. rugpjūčio 22d. jis su žmona nusižudė.
„Padariau visiškai netikėtą sau pačiam klaidą, tolygią nusikaltimui“, – rašė B. Pugo savo priešmirtiniame laiške.
Aleksandras Ruckojus (Forbes.ru nuotr.)
Aleksandras Ruckojus, Rusijos Federacijos viceprezidentas. 1991 m. rugpjūčio mėn. vienas iš pagrindinių gynybos nuo pučistų organizatorių.
1992 m. vadovavo Saugumo Tarybos Kovos su korupcija komitetui. 1993m. buvo vienas iš svarbiausių spalį įvykusio konflikto su Borisu Jelcinu veikėjų, ragino šturmuoti Maskvos meriją ir televizijos stotį „Ostankino“. Išbuvo viceprezidentu iki 1993 m. rugsėjo.
Jis buvo suimtas ir 1994 metų vasarį paleistas suteikus amnestiją. Nuo 1996 m. iki 2000 m. – Kursko srities gubernatorius. Dabar – Voronežo Regiono cemento gamyklos valdybos pirmininkas.
„Po to, kai viskas nurimo, aš pats nuėjau pas Borisą Nikolajevičių [Jelciną] ir pasakiau: „Borisai Nikolajevičiau, ko mes sėdim, laukiam? Nagi, jei nuskrisčiau, atsivežčiau Gorbačiovą?“ – „O kaip tai padaryti?“ – „Na, tai jau kitas klausimas“, – interviu Maskvos radijui pasakojo A. Ruckojus.
Dmitrijus Jazovas (Forbes.ru nuotr.)
Dmitrijus Jazovas, gynybos ministras, GKČP narys. 1991 m. rugpjūtį įsakė į Maskvą įvesti kariuomenę.
Dėl perversmo rengimo 1994 m. buvo suteikta amnestija. 1998 m. D. Jazorovas buvo paskirtas Gynybos ministerijos Tarptautinio karinio bendradarbiavimo direktorato vyriausiuoju patarėju kariniais klausimais. Nuo 2008 m. – Gynybos ministerijos inspektavimo tarnybos analitikas.
„Kai buvo įkurtas vadinamasis Valstybinis ypatingosios padėties komitetas, man paskambino Pavelas Gračiovas ir pranešė, jog Borisas Jelcinas prašo jam į Baltuosius Rūmus atsiųsti sargybą. Atsakiau: „Prašom, siųskite ten 106 desantininkų batalioną, kurie grįš iš Tulos.“ Batalionui vadovavo Lebedevas, pats buvo pavaldus Gračiovui kaip desantininkų pajėgų vadui. Batalionas atvyko. Bet ten buvo vieni girtuokliai. Pagirdė šiek tiek kareivius. Lebedevas Jelcinui pranešė, kad „atvyko sargyba“. O išėjo taip, kad B. Jelcinas juos (Gračevą ir Lebedevą) perverbavo“, – interviu „Nepriklausomam laikraščiui“ sakė D. Jazovas.
