Tačiau 2024-ųjų liepą tuomet 20-metės savijauta ėmė blogėti. Jai pradėjo tirpti kairioji kūno pusė, atsirado regėjimo sutrikimų. Po dvejų metų įvairių simptomų Allison galiausiai užsirašė pas gydytoją, o ši, išgirdusi jos nusiskundimus, paragino nelaukti ir atvykti kuo greičiau, rašė People.
„Papasakojau jai apie visus savo simptomus. Turėjau didžiulę lentelę, kurioje juos buvau surašiusi. Iš esmės tai buvo laiko juosta: kokį simptomą jaučiau, ką tą dieną veikiau, ką valgiau, kokią treniruotę dariau“, – ji.
Pasak jos, toks kruopštus simptomų fiksavimas gydytojai padėjo suprasti, kad mergina jau kurį laiką jautė, jog kažkas negerai.
„Tuo metu tiesiog maniau, kad man trūksta vitaminų. Negalvojau, kad tai gali būti kažkas rimto“, – prisiminė ji.
Gydytojai įspėjo – galėjo mirti bet kurią akimirką
A. Pickard buvo atlikti kraujo tyrimai ir suplanuotas magnetinio rezonanso tyrimas. Iš pradžių manyta, kad jo teks laukti tris ar keturias savaites, tačiau tyrimas buvo atliktas vos po kelių dienų.
Vietinėje ligoninėje medikai pastebėjo stiprų smegenų tinimą, todėl mergina buvo skubiai išsiųsta į aukštesnio lygio medicinos centrą, kur jai atliktas dar vienas magnetinio rezonanso tyrimas.
„Mano smegenys buvo labai smarkiai patinusios. Jie man pasakė, kad galėjau bet kurią akimirką tiesiog mirti“, – pasakojo dabar 22-ejų A. Pickard.
Tyrimas parodė, kad dešinėje pakaušinėje smegenų skiltyje yra auglys. Ligoninėje mergina praleido šešias dienas, o vėliau jai buvo atlikta kraniotomija.
„Jie atvėrė mano kaukolę, pateko į vidų ir pašalino auglį. Jiems pavyko jį pašalinti visą, dėl to man labai pasisekė. Dabar galvoje turiu titano plokštelę“, – sakė ji.
Po operacijos A. Pickard dar savaitę praleido ligoninėje, nes jos smegenys vis dar buvo patinusios. Vėliau ji buvo išleista į mamos namus. Gydytojai jos mamai pateikė išsamų vaistų vartojimo grafiką – mergina vartojo vaistus nuo skausmo ir traukulių bei steroidus.
„Visus vaistus vartojau tik savaitę po išrašymo iš ligoninės, o tada jų dozes palaipsniui mažino. Viskas praėjo gerai. Kai išėjau iš ligoninės, iš esmės vis dar gulėjau lovoje. Bent savaitę praleidau ant sofos, o mama ir mano sužadėtinis mane prižiūrėjo“, – prisiminė mergina.
Ji galėjo vaikščioti, tačiau iš pradžių – tik su kito žmogaus pagalba.
„Dar buvau šiek tiek nestabili. Savaitę gulėjau ant sofos, jie man atnešdavo maisto ir viskuo rūpinosi. Vėliau po truputį pradėjau bandyti vaikščioti, nes jaučiausi labai nerami.“
Po dviejų savaičių mergina grįžo į savo namus. Dar savaitę kartu su ja gyveno močiutė, o vėliau Allison Pickard jau galėjo likti viena. Jai teko iš naujo mokytis vaikščioti, tačiau fizinis sveikimo etapas, kaip pati sako, nebuvo toks sunkus, kokio tikėjosi.
„Kai išgirsti apie smegenų operaciją, tai skamba labai baisiai, tačiau smegenyse iš esmės nėra skausmo receptorių, todėl man neskaudėjo. Jaučiau tik nedidelį dilgčiojimą pjūvio vietoje galvos odoje. Didžiausia problema buvo ta, kad atrodė, jog praradau didelę dalį plaučių pajėgumo, nes mėnesį beveik vien gulėjau“, – pasakojo ji.
Vis dėlto vieni iš vartotų vaistų, pasak merginos, sukėlė itin sunkių šalutinių poveikių. Ji jautėsi „labai prislėgta“, jai atrodė, kad patiria „haliucinacijas“.
Sulaukė dar vienos sunkios žinios
Praėjus maždaug mėnesiui po operacijos, A. Pickard vis dar nebuvo gavusi patologinio tyrimo rezultatų. Kai pagaliau ėmė jaustis „šiek tiek normaliau“, atėjo atsakymas, kurio ji nenorėjo išgirsti.
Paaiškėjo, kad pašalintas auglys buvo piktybinis ir aukšto laipsnio.
„Tai buvo labai sunku, nes jaučiausi taip, lyg gyvenimas vis iš naujo mane parblokštų. Galvojau: „Aš juk pagaliau pradėjau jaustis geriau“, – prisiminė ji.
Praėjus dviem mėnesiams po operacijos A. Pickard pradėjo gydymą. Jai buvo atlikta 30 spindulinės terapijos seansų – penkias dienas per savaitę šešias savaites.
„Tai tikrai buvo labai daug. Tiesiog ateini, procedūra trunka apie dešimt minučių. Tave pritvirtina prie stalo, kad negalėtum pajudėti. Turėjau specialią kaukę, negalėjau judėti, o tada spinduliai buvo nukreipiami į galvą“, – pasakojo ji.
Tuo metu Allison sąmoningai vengė internete ieškoti informacijos apie savo auglį. Ji nusprendė pasitikėti gydytojais.
„Apie savo diagnozę beveik nieko nežinojau. Džiaugiuosi, kad taip pasielgiau, nes gydytojams iš karto pasakiau: „Nenoriu, kad man pasakotumėte nieko blogo.“ Man pasisekė, kad į vizitus kartu eidavo mama, todėl gydytojai jai galėjo pasakyti tai, ką reikėjo žinoti. Aš pasitikėjau savo gydytojais“, – sakė ji.
„Jie pasakė, kad man reikia gydymo, ir aš gydžiausi. Manau, kad pirmuosius šešis mėnesius gyvenau tarsi palaimingame nežinojime – nesijaudinau dėl to, kas nutiks ateityje. Galvojau apie tai, ką darau dabar. Manau, tai labai padėjo išlaikyti pozityvesnį požiūrį.“
Gydymo metu neteko dalies plaukų
Nors dėl chemoterapijos A. Pickard plaukai nenuslinko, jų ji neteko dėl spindulinės terapijos.
„Žvelgdama atgal esu dėkinga, nes turėjau pakankamai plaukų, kad galėčiau paslėpti nuplikusias vietas. Tačiau plaukų netekau tikrai daug ir viskas atrodė keistai: viršuje plaukų turėjau, apačioje taip pat, tačiau visas vidurys buvo visiškai plikas“, – pasakojo ji.
Šešias gydymo savaites mergina vadina itin sunkiu laikotarpiu.
„Atsikeldavau, padarydavau tai, ką turėjau padaryti, eidavau miegoti, tada vėl atsikeldavau ir darydavau tai, ką reikia“, – sakė ji.
Baigusi šešias savaites trukusią spindulinę terapiją kartu su chemoterapija, Allison Pickard dar šešis mėnesius tęsė chemoterapinį gydymą.
„Po šešių mėnesių pagaliau atrodė, kad galiu visa tai palikti praeityje, nes nebereikėjo laukti kito chemoterapijos seanso“, – sakė ji.
Dabar auglio požymių nėra
Paskutinis Allison chemoterapijos kursas buvo atliktas 2025 metų gegužę. Vis dėlto iki šiol kas dešimt savaičių jai atliekami kontroliniai tyrimai.
Gera žinia – auglio požymių šiuo metu nėra.
„Kadangi tai buvo didelės rizikos auglys, buvo tikimybė, kad jis ataugs. Mano gydytojas sakė, kad labai gerai, jog iki šiol jis neatsinaujino“, – teigė mergina.
Ji pasakojo pati pasidomėjusi savo diagnoze ir sužinojusi, kad didelė dalis tokio tipo auglių atsinaujina per pirmuosius dvejus metus.
„Tikrai išėjau iš labai didelės rizikos laikotarpio, todėl tai labai džiugina“, – sakė ji.
Iki kitų metų gegužės merginai ir toliau bus atliekami tyrimai kas dešimt savaičių. Jei rezultatai išliks geri, vėliau jie bus atliekami kas 12 savaičių.
Neskaitant kraujo ir kitų kontrolinių tyrimų, A. Pickard teigia, kad jos gyvenimas visiškai grįžo į įprastas vėžes.
„Turiu darbą, gyvenu įprastu ritmu. Vieninteliai vaistai, kuriuos vis dar vartoju, yra nuo traukulių, nes po operacijos patyriau židininių priepuolių – jų metu nutirpdavo kairioji kūno pusė“, – pasakojo ji.
Vėliau paaiškėjo, kad vieną tokį priepuolį Allison patyrė dar prieš sužinodama apie smegenų auglį. Dabar, vartojant vaistus, tokie simptomai nepasikartoja.
„Maniau, kad esu per jauna“
Savo istorija A. Pickard pradėjo dalytis socialiniame tinkle „TikTok“. Tokį sprendimą ji priėmė todėl, kad pati gydymo pradžioje jautėsi labai vieniša ir negalėjo rasti panašią patirtį išgyvenančių žmonių.
„Jaučiausi labai vieniša. Pirmuosius kelis mėnesius po diagnozės, nuo rugsėjo iki gruodžio, buvau labai prislėgta. Man buvo sunku, nes jaučiausi tokia vieniša“, – atviravo ji.
Ypač sunkūs būdavo apsilankymai gydymo įstaigoje.
„Sėdėdavau laukiamajame su vyresniais nei 50 metų žmonėmis ir būdavau vienintelė jauna pacientė. Žmonės į tave irgi žiūri“, – prisiminė Allison.
Nors šalia buvo artimieji, mergina jautė, kad jie negali iki galo suprasti, ką ji išgyvena.
„Labai norėjau pradėti skelbti savo istoriją, nes norėjau, kad kiti žmonės turėtų informacijos, kurios neturėjau aš. Tuomet ir pradėjau pasakoti apie simptomus, kuriuos ignoravau“, – sakė ji.
Per „TikTok“ A. Pickard pavyko užmegzti ryšį su kitais žmonėmis, patyrusiais panašius simptomus ir sulaukusiais tokios pačios diagnozės.
Dabar svarbiausias jos patarimas kitiems – neignoruoti organizmo siunčiamų signalų.
„Vėžio bendruomenėje dažnai sakoma, kad vėžys nesirenka. Vėžiu gali susirgti bet kas. Aš galvojau: „Esu per jauna, kad man taip nutiktų“, tačiau juk vėžiu serga net vaikai“, – sakė ji.
Jos šeimai diagnozė taip pat buvo didžiulis šokas.
„Vos neignoravau savo simptomų vien todėl, kad maniau, jog kažkas tokio blogo man tiesiog negali nutikti.“
Merginą iki šiol stebina tai, kokį aktyvų gyvenimą ji gyveno nežinodama, kad jos smegenyse auga auglys.
„Kiekvieną rytą eidavau į karštosios pilateso treniruotes, prižiūrėdavau šunis, kasdien nueidavau mažiausiai penkias mylias. Visa tai dariau turėdama smegenų auglį, kuris mane žudė“, – pasakojo ji.
Dabar A. Pickard ragina kitus nerizikuoti ir nebijoti kreiptis į medikus.
„Jeigu jaučiate keistus simptomus, išsitirkite. Net jeigu tai nėra nieko blogo – o tikimybė, kad tai bus kažkas rimto, yra nedidelė – jūs nenusipelnėte gyventi kentėdami tuos simptomus“, – sakė ji.
Po operacijos Allison suprato, kiek ilgai buvo pripratusi prie prastos savijautos.
„Supratau: „Oho, kiti žmonės nepatiria tokių stiprių galvos skausmų.“ Net jeigu priežastis nėra rimta, jūs neturite gyventi su tokiais simptomais.“
Ji prisipažino, kad būtent baimė ilgą laiką trukdė jai kreiptis pagalbos.
„Bijojau eiti pas gydytoją. Bijojau, nes nenorėjau sužinoti, kas man negerai. Ir tuo pat metu net negalvojau, kad iš tiesų gali būti kažkas blogo.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
