Vos pradėjus kalbėtis su Brigita ji prisipažino, kad jaudinasi. Savo istoriją prisiminti nėra lengva, tačiau ji buvo pasiryžusi ja dalintis vardan kitų.
Bipolinis sutrikimas – tai psichikos sutrikimas, kurio metu žmogus patiria itin stiprius nuotaikų, energijos ir aktyvumo svyravimus, ir dažniausiai jis yra pasireiškia dviem fazėmis – manijos ir depresijos.
Pirmieji ženklai pasirodė paauglystėje
Brigitai bipolinis sutrikimas buvo diagnozuotas 2021 metais, tačiau, kaip pasakojo ji pati, pirmieji ženklai ėmė reikštis gana anksti. Kartais jie nurimdavo, kartais sustiprėdavo, tačiau pašnekovė visada juto, kad jos emocijų išgyvenimas skiriasi nuo kitų.
Sulaukus 12 metų išsiskyrė pašnekovės tėvai, skyrybos buvo sudėtingos, o tai ją stipriai paveikė. Brigita pasakojo, kad tuo metu ji negavo reikalingos psichologinės pagalbos ir pradėjo reikštis stiprios emocijos.
„Viskas prasidėjo paauglystėje, kai užeidavo depresyvūs epizodai ir nuotaikų kaitos, stiprus pyktis, labai gilus liūdesys. Tos emocijos buvo gilios ir sunkiai suvaldomos.
Nuotaikos kartais galbūt šiek tiek susistabilizuodavo, bet kai pradėjau ieškoti savęs ir savo kelio, vėl pradėjo reikštis labai stiprios emocijos, jų kaita“, – dalijosi pašnekovė.
Tuo metu Brigita atsiskyrė nuo žmonių, užsidarė savyje, nes emocijas buvo be galo sunku suvaldyti. Pasidomėjus, kaip ji suprato, kad tai – galimo sutrikimo požymiai, o ne kasdienės įprastos emocijos, ji paaiškino:
„Kai žmogus turi sutrikimą, tos emocijos yra daug gilesnės ir daug stipresnės. Jos labiau išmuša žmogų iš vėžių. Elgesys gali būti agresyvus, žmogus gali atsitraukti nuo kitų, labai giliai kažką išgyventi, kas kitiems galbūt net nekeltų tokių stiprių emocijų.“
Vienas iš rimtų signalų – nemiga
Laikui bėgant simptomai apie save primindavo vis dažniau. Brigita pasakojo, kad po stiprių emocijų išgyvenimo jai prasidėjo nemiga, ji keldavosi labai anksti.
Pašnekovė dalijosi, kad atsibusdavo ketvirtą valandą ryto, būdavo nusiteikusi mokytis, imli informacijai, tad tuo laiku skaitydavo. Jos smegenys būdavo labai aktyvios, o miego visai nesinorėdavo.
„Dienos metu turėdavau labai daug energijos, labai daug minčių ir idėjų. Labai norėdavosi bendrauti su žmonėmis, daug aktyvios veiklos.
Taip pat pasireikšdavo impulsyvumas. Tuo metu gyvenau Gvatemaloje ir vieną dieną sugalvojau, kad man reikia dviračiu nuvažiuoti į prie Atitlano ežero esantį miestelį už 13 km.
Griebiau dviratį ir myniau pirmyn atgal kalnų keliukais. Grįžusi net susirgau, nes kūnui tai buvo didžiulė perkrova. Toks impulsyvumas per veiklą buvo hipomanijos požymis“, – teigė Brigita.
Kiti epizodai pasireikšdavo depresija. Tada pašnekovė, kuri save apibūdino kaip bendraujančią asmenybę, imdavo jausti atskirtį nuo kitų, negalėdavo nei atskleisti savo jausmų, nei dalintis savo pasaulėžiūra.
„Atrodė, kad kiti žmonės yra ramesni, ne taip stipriai viską išgyvena kaip aš. Taip pat sunkiai sekėsi atrasti savo veiklos sritį, suprasti, kas aš esu ir kur noriu gyventi“, – nurodė ji.
Pasidomėjus, kuriuos epizodus – depresijos ar manijos – pašnekovė išskirtų kaip sunkesnius, ji dalijosi, kad nors dauguma teigtų, jog manijos fazė lengvesnė, ji su tuo nesutiktų.
Anot Brigitos, per manijos epizodus jai pasireikšdavo ne tik euforija, bet ir pyktis, susierzinimas, suglumimas, kitų žmonių emocijų nesupratimas, o depresija pasižymėdavo dideliu vienišumo, beprasmybės jausmu ir mintimis apie mirtį.
„Bipolinio sutrikimo atveju depresijos dažnai būna labai gilios. Žmogus išgyvena suicidines mintis, nenorą gyventi, labai stipriai nukenčia savivertė. Jautiesi menkavertis, bejėgis, neturi energijos ir įkvėpimo veikti. Viskas nusidažo labai tamsiomis spalvomis.
Vis tik svarbu pasakyti, kad rizika gyvybei gali būti ir manijos metu, nes žmogus elgiasi neatsakingai, yra linkęs rizikuoti. Abi būsenos yra labai rimtos ir reikalauja gydytojų bei medikamentinės pagalbos“, – tikino ji.
Į ligoninę atsigulė prasidėjus psichozei
Brigita neslėpė, kad kiekvieną fazę išgyvendavo labai giliai ir sunkiai, tad pasidomėjus, ar artimieji pastebėdavo sutrikimo ženklus, ji tikino, kad taip.
Dar paauglystėje ne viena iš jos draugių susidurdavo su depresyviomis mintimis, tačiau tuo metu niekas nežiūrėjo į tai rimtai. Nors kartais jai atsirasdavo ir minčių apie mirtį, kuriomis ji su kitais nesidalino, nes bijojo.
Kaip pasakojo Brigita, jau vėlesniame gyvenimo epizode, maždaug 25 m. amžiaus, ji pasisakė mamai, kad įtaria sau depresiją. Mama toje situacijoje sureagavo greitai – pasiūlė dukrai kreiptis į psichoterapeutą.
„Specialistas buvo jautrus ir empatiškas, tačiau jis atvėrė labai skaudžią vietą, susijusią su tėvų skyrybomis. Pajutau, kad negaliu tame skausme išbūti, todėl tiesiog pabėgau ir pradėjau ieškoti savęs kitais būdais – kelionėmis, gyvenimo pokyčiais“, – nurodė ji.
Apie 30-uosius pašnekovės metus artimieji jau akivaizdžiai galėjo matyti, kad Brigita be galo impulsyvi, besiblaškanti, negebanti tęsti pradėtų veiklų, idėjų.
Neilgai trukus šiuos simptomus dar labiau pranoko prasidėjęs manijos ir psichozės epizodas. Iš pradžių prasidėjo manijos fazė, kurios metu ji ėmėsi gausybės darbų, tačiau visa tai nesibaigė ties manija, prasidėjo psichozei būdingi simptomai:
„Miegas sumažėjo iki vienos valandos per parą arba naktimis išvis nemiegodavau. Atsirado keistų minčių. Pavyzdžiui, galvojau, kad užsidėjusi mamos megztas geltonas tapkes ir išėjusi į lauką pateksiu į Šambalą. Man tai atrodė visiškai tikra.
Taip pat užuosdavau kvapus, kurių nebuvo, galvodavau, kad galiu su žmonėmis susikalbėti mintimis. Būtent tada sesė įkalbėjo mane gultis į ligoninę“, – tikino Brigta.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
