Tačiau mūsų bendradarbiams Ukrainoje pavyko prakalbinti kelis paauglius, pavyko ir užfiksuoti jų pasakojamas istorijas, kaip vaikus suluošino okupantų palikti sprogmenys.
Anastasijai dar tik 15, bet kas yra „laiminga vaikystė“ ji jau net neatsimena. Ypač, po pusmetį išgyvento košmaro rusofašistų okupuotame Iziume. Net ir po okupacijos, ramybės čia nė su žiburiu nerasi. Mat okupantai paliko užminuotus laukus.
„Sėdėjome su draugais, kalbėjomės, juokėmės. Atėjo berniukas, išsitraukė miną „žiedlapis“, o paskui iš jos ištraukė ir detonatorių. Taip man pasakojo, nes aš to neprisimenu. Ištraukė detonatorių ir sako: „Ji tuoj sprogs.“ Ir viskas. 12 mūsų buvo sužeisti, 7 – paguldyti į ligoninę“, – pasakojo paauglė.
Kūne buvo 23 skeveldros
Anastasija trumpam prarado sąmonę. Atsibudusi ne iš karto suprato, kas nutiko.
„Pamačiau savo geriausią draugę, gulinčią kraujo klane. Ji 3 kartus buvo praradusi sąmonę. Tada pažvelgiau į save – mano kojos irgi kruvinos. Ir tada pajutau skeveldrą kakle. Paliečiau ją. Pradėjau šaukti visiems: „Ištraukite ją, prašau!“ Ir pajutau, kaip pradedu dusti. Turbūt tai buvo šokas. Viena iš skeveldrų įstrigo per centimetrą nuo miego arterijos“, – dėstė mergina.
Galbūt tai paauglę, kaip ji pati svarsto, ir išgelbėjo.
„Aš net suskaičiavau – turėjau 23 skeveldrų paliktas žaizdas. Ligoninėje ne visas pašalino, dvi jų pačios iškrito. Vieną išsitraukiau pati, iš antakio. Ne, dvi jų iškrito pačios, viena – iš mano kelio“, – tikino Iziumo gyventoja.
Vėliau paaiškėjo, kad toje vietoje susižalojo daugiau Anastasijos bičiulių. Tarp jų – bendraklasis Jaroslavas. Jis papasakojo savo istoriją. Visada mėgo motociklus. Tačiau vaikinui nė į galvą nešovė, kad dar vienas pasivažinėjimas motociklu su draugu baigsis ligoninėje.
„Su draugu važiavome gatve ir sugedo motociklas. Man nukrito grandinė, ėjau patvarkyti ir užmyniau. Arba „žiedlapį“, arba kažką panašaus. Įvyko sprogimas, pamačiau, kad nuplėšė koją, nukritau. Atėjo tėtis ir uždėjo man turniketą“, – atviravo Iziumo gyventojas.
Laukia protezo
Dabar Jaroslavas laukia skambučio iš Charkivo ligoninės. Su viltim, kad medikai padės, ir jis vėl galės judėti be ramentų.
„Dabar laukiu protezo. Negaliu kol kas važiuoti į Charkivą, į ligoninę, nes ten nėra šviesos – gydytojas negali parinkti protezo“, – kalbėjo Jaroslavas.
Kaip pranešė vaikų teises ginanti organizacija UNICEF, daugiausia tokių incidentų įvyko Donecko, Charkivo, Černigivo ir Nikolajivo srityse.
„Nuo 2024 m. vasario 24 d. dėl minų ir kitų sprogmenų žuvo 124 žmonės, iš jų – 25 vaikai, ir 99 buvo sužeisti. Tai yra, jei kalbame apie minas ir sprogstamąsias medžiagas“, – skaičiavo UNICEF atstovė Ukrainoje Svitlana Kisilova.
Siekdama sumažinti vaikams kylantį pavojų, Ukrainos valdžia pradėjo vykdyti įvairias programas, kur moksleiviams aiškinamos elgesio deokupuotose teritorijose taisyklės.
„Deja, ši tendencija nemažėja. Kiekvieną mėnesį gauname pranešimų, kad dėl minų ir kitų sprogstamųjų objektų nukenčia vaikai. Atsižvelgiant į tai, kad nuolat atsiranda naujų teritorijų, kurios yra labiau užminuotos. Arba galbūt naujos neokupuotos teritorijos“, – apgailestavo S. Kisilova.
Dėl minų pavojaus policija ir pasieniečiai deokupuotose teritorijose draudžia lankytis miškuose, kapinėse, upėse ar paežerėse.
Daugiau apie tai – aukščiau esančiame vaizdo įraše.
