Žmonės, nutarę savo namuose gyventi be užuolaidų, pasijunta tarsi realybės šou dalyviai
Žinote, kokie daugiabučiai namai dabar statomi? Stiklo, stiklo, kuo daugiau stiklo. Jei nereikėtų lieti pamatų ir įrengti konstrukcijas laikančio karkaso, ko gero, gyventume tikrąja to žodžio prasme – stiklo namuose.
Tenka pripažinti tai, kad toji šiuolaikinė architektūra po truputį, bet nuosekliai keičia mūsų buitį. Štai, pavyzdžiui, vis daugiau žmonių savo stikliniuose namuose nebekabina užuolaidų. Kodėl? Priežasčių – ne viena.
Žmonės, kadaise vaikščioję pasižiūrėti kitų žmonių į „akvariumus“, realybės šou dabar gali išvysti kone kiekviename naujesniame sostinės kvartale. Praeivių žvilgsniai kai kuriuos naujakurius vis dėlto priverčia persvarstyti atviro gyvenimo privalumus.
Neturi užsklandos
Miglė ir Gytis naujame daugiabutyje sostinės Antakalnio rajono pakraštyje apsigyveno prieš kelerius metus – dar būdami studentai.
Jaunai porai patiko šiuolaikiškas būstas. Langai – nuo pat grindų iki lubų, kambariuose – kelios namą laikančios kolonos. Žodžiu, beveik viskas, ko reikia, norint susikurti savo išskirtinę erdvę. Studentai nudažė abu savo kambarius, kartu – ir virtuvę, balta spalva. Ir pradėjo naująjį – šviesų ir atvirą gyvenimo etapą.
„Iš pradžių gyvenome visus daiktus susikrovę dėžėse, miegojome jomis apsistatę. Norėjosi kuo greičiau persikelti į savo būstą. Užuolaidos buvo paskutinis dalykas, apie kurį galėjome pagalvoti“, – prisiminė Miglė.
Praėjus keliems mėnesiams jauna pora vis dėlto pajuto poreikį namuose susikurti bent tam tikrą priedangą. Užsuko į kelias parduotuves. Iš pradžių domėjosi langų roletais. Tačiau pardavėjai atsakė nieko dora pasiūlyti negalį. Buto langų aukštis – net 2,6 metro, roletus būtų tekę gaminti pagal specialų užsakymą. Jaunuoliai apskaičiavo, kad tai jiems kainuotų pernelyg brangiai.
Tuomet nutarė pasidairyti užuolaidų. Lengvų, baltų, bet tuo pačiu – neperregimų. Tokių, kurios nesugadintų minimalistinio buto interjero, arba – bent jau jo iliuzijos. Tačiau apsilankę keliose parduotuvėse įsivaizduojamų užuolaidų taip pat nerado.
„Nei vokiškos, nei turkiškos netiko. Pasiūla man priminė mugių laikus, kai žmonės pirkdavo tai, ką parduoda, o ne tai, ko reikia“, – pasakojo Gytis.
Pora ir toliau gyveno be jokios uždangos. Kūrybiniais darbais užsiėmę, vėlai vakare į namus grįžtantys šeimininkai kuriam laikui pamiršo buities rūpesčius. Taip praslinko keli mėnesiai.
Tačiau vieną dieną Miglė suprato turinti ką nors keisti. Ji pasiskolino iš tėvų seną „Ford Transit“ krovininį automobilį. Prie jo vairo sėdo Gytis ir jiedu nurūko į Lenkijos sostinę Varšuvą. Aišku, į tą parduotuvę, kuri suteikia galimybę susitvarkyti visą buitį iš karto – populiariąją IKEA.
Ten nusipirko trūkstamų baldų ir išsirinko užuolaidas. Ne visiškai tokias, kokias įsivaizdavo, bet tinkamas – paprastas ir, svarbiausia, baltas. Jas pora žada kabinti miegamajame.
Pastebi ir ydas
„Žinote, nebuvo taip, kad tų užuolaidų mums būtų reikėję žūtbūt. Tačiau jas nusipirkome ir turbūt dabar galėsime gyventi kiek paprasčiau. Rytais nereikės ieškoti kelnių, kad galėčiau nueiti iki vonios“, – aiškino Gytis.
Vaikinas juokėsi – iki šiol vienoje Antakalnio visuomeninio transporto stotelių rytais lūkuriuojantys žmonės galėjo stebėti realybės šou „akvariumas 3“. Gytis apskaičiavo: jo miegamasis nuo stotelės nutolęs vos per 100 metrų, kitaip tariant – šaligatvis, dvi priešingų krypčių eismo gatvės ir tarp jų esanti žalioji zona.
Nepaisant to, svečių kambaryje kabinti užuolaidų jaunieji šeimininkai nesirengia.„Nėra būtinybės, tad kam jos?“, – retoriškai klausė Miglė.
Į svečius užsukantys poros draugai kartais pasijuokia, kad naujakuriai gyvena tarsi muziejuje. Visi eksponatai, įskaitant tariamo muziejaus šeimininkus, gerai matomi, nors ir ne visuomet itin išpuoselėti bei tvarkingi.
„Vienas draugas, užsukęs pas mane į svečius, pasakojo matęs, kad sėdėdamas prie kompiuterio kramčiau nagus. Sutinku, kad tai yra negražu, ir aš prižadu, stengsiuosi daugiau taip nebedaryti“, – juokėsi Gytis.
Atsiveria kerintis vaizdas
Tiesa, užuolaidų galima ne tik nekabinti.Jas įmanu ir nukabinti.Taip pasielgę žmonės, net ir gyvendami seniai statytame name, tvirtina tam tikra prasme iš naujo patyrę naujakurystės džiaugsmą.
„Savo trijų kambarių bute pakeičiau langus ir nutariau nebekabinti užuolaidų.Iš pradžių tai gerokai stebino konservatyvių pažiūrų kaimynus.Bet aš tvarkausi sau, o ne dėl jų. Mano būstas „pagyvenusiame“ chruščioviniame name nėra prašmatnus, tad atviri langai leido susikurti didesnės erdvės iliuziją“, – pasakojo Trakuose gyvenanti vadybininkė Rima Karpičienė.
Ne tik seno planavimo kambariai ir neįmanomai ankšta – 4,5 kvadratinio metro – virtuvė paskatino moterį neuždengti langų. Pro svetainės ir virtuvės langus ji mato įstabų vaizdą – Vytauto Didžiojo laikus menančią bažnyčią, Galvės ežerą su tolumoje stūksančia Salos pilimi.Šio nuostabaus kraštovaizdžio neužgožia kiti daugiabučiai, nes namas, kuriame ji gyvena, stovi ant kalvos.
„Tai vienintelė priežastis, dėl kurios savo buto dar neparduodu ir neieškau kito būsto. Kur rasi tokį vaizdą? Rytą atsikeli, pažvelgi pro langą ir matai įstabų paveikslą. Vaizdas, vertas milijono. Vien dėl to mano butas įgyja kitokią vertę. Kaip galima tokį grožį slėpti po kažkokiomis užuolaidomis?“, – juokėsi moteris.
Jai žavu tai, kad šis „paveikslas“, kurį įrėmina langai, keičiasi kartu su metų laikais. Žiemą jis primena kalėdinį atviruką, vasarą gaivina akinama ežerų ir dangaus mėlyne, rudenį – medžių ir pilies raudoniu, pavasarį – kasryt vis labiau suvešančia ir linksmėjančia žaluma.
Trakiškė šypsosi, prisiminusi, kaip jos neuždengti langai iš pradžių glumino kieme ant suoliuko sėdinėjančius pensininkus,nepraleidusius progos apkalbėti jos atvirą gyvenimą.
„Pensininkai turėjo gražaus užsiėmimo ir į mano langus spoksodavo lyg į televizorių. Kaisdama virtuvėje kavą ir žvilgtelėjusi pro langą matydavau, kaip jie nenuleidžia akių nuo mano buto langų, aptarinėja, kas vyksta. Ypač aktyvus buvo mano laiptinės kaimynas, kurio nuomonės paisė visas pulkelis moterėlių, paplepėti susibėgančių iš gretimų daugiabučių namų. Jis kalbėdavo taip garsiai, kad viską girdėdavau pro vasarą pravertas balkono duris“, – gyvenimo mažame miestelyje ypatumais dalijosi moteris.
Ilgainiui kaimynai aprimo. Ne todėl, kad atviruose kaimynės languose nieko įdomaus nebeįžvelgė. Tiesiog atsirado daugiau stebėjimo objektų.
Vytis Ramanauskas
