Maudžiančios nugaros, pavojingi gimdymai, nutrintos kojos ir protinių dantų skausmai – vieni iš daugelio negalavimų, kuriuos sukėlė evoliucija, teigia tyrėjai.
Evoliuciniu požiūriu, žmones kol kas galima vadinti sėkmingiausiais planetoje primatais, kurių skaičius pasaulyje siekia 7 milijardus. Žmonės dėl to turėtų būti dėkingi keletui gerai žinomų adaptacijų, tarp jų – didelėms, sudėtingoms smegenims ir vaikščiojimui stačiomis ant dviejų kojų. Tačiau šie pranašumai turi ir savų trūkumų, pastebi LiveScience.com.
„Kalbame apie žmogaus evoliucijos paliktus randus“, – teigia antropologas Alanas Mannas iš Prinstono universiteto.
Pavyzdžiui, nors pradėjus vaikščioti stačiomis atlaisvėjo rankos, kuriomis buvo galima paimti įrankius, dėl to atsiradęs gravitacijos spaudimas žmogaus stuburui galėjo tapti unikalių nugaros skausmų priežastimi.
„Mes esame vieninteliai žinduoliai, kuriems savaime lūžta slanksteliai“, – tvirtina antropologas ir anatomas Bruce`as Latimeras iš „Case Western“ rezervato universiteto.
Norint suprasti iššūkius, su kuriais žmogaus stuburas susiduria dėl to, kad vaikštome stačiomis, B. Latimeras siūlo stuburą įsivaizduoti kaip bokštą, susidedantį iš 24 puodelių ir lėkščių. Kiekvienas puodelis – tai slankstelis, o lėkštė – diskas tarp slankstelių.
„Tada paimkite knygą, pavyzdžiui, žodyną, ir uždėkite ją ant viršaus. Tai yra galva. Jei būsite labai atsargūs, pasieksite pusiausvyrą, nes priešingu atveju ant žemės bus daug porceliano. Tuomet įsivaizduokite, kad pridedate visus išlinkimus, kurie natūraliai yra nugaroje. Net ir turėdami visas lipnios juostos atsargas pasaulyje, nesugebėtumėte pasiekti pusiausvyros“, – kalbėjo mokslininkas.
Stubure išsivysčius išlinkimams, kad stovint stačiomis būtų galima išlaikyti pusiausvyrą, tam tikruose jo taškuose gali atsirasti įtampa. Dėl to kyla tokie negalavimai, kaip lordozė (stuburo išlinkimas į priekį), kifozė (stuburo išlinkimas į užpakalį) ar skoliozė (stuburo išlinkimas į šonus).
Be to, stuburas kenčia nuo to, kaip žmogus vaikšto – vieną koją dėdamas į priekį, o priešinga ranka modamas pakojui.
„Tai sukuria sukimosi judesį, o bėgant laikui, po milijonų tokių pasisukimų, diskai tarp slankstelių susidėvi ir suyra. Taip atsiranda diskų išvarža“, – aiškino B. Latimeras.
Perėjimas nuo vaikščiojimo keturiomis prie vaikščiojimo dviem kojomis taip pat sukėlė pėdų problemų, tokių kaip plokščiapadystė ar kojos nykščio skauduliai. Fosilijų įrodymai leidžia manyti, kad žmones kojų problemos, tokios kaip kulkšnies sausgyslių patempimai, vargino dar prieš 3,5 mln. metų, o to priežastis nėra tik vėliau paplitusi sėsli gyvensena.
„Fosilijos atskleidžia, kad daugumą bėdų su pėdomis, kurios kamuoja mus dabar, galima atsekti praeityje“, – teigė morfologas Jeremy DeSilva iš Bostono universiteto.
Ryškus smegenų apimties padidėjimas labiausiai žmones išskyrė iš gyvūnų karalystės, tačiau taip pat lėmė problemas, kurias sukelia protiniai dantys – krūminiai dantys, pradedantys dygti besibaigiant paauglystei.
„Lyginant su protėviais, mūsų smegenys išsiplėtė beveik trigubai. Dėl to pasikeitė kaukolės ertmės architektūra“, – tvirtina A. Mannas.
Dėl šios priežasties dažnai nebelieka vietos protiniams dantims augti, tad jų dygimas būna labai skausmingas.
„Evoliucija nesukuria tobulybės“, – pastebi A. Mannas.
Protinių dantų keliamos problemos greičiausiai paaiškina, kodėl žmonių populiacijoje paplito genetinės mutacijos, užkertančios kelią jų vystymuisi.
„Populiacija, kurios atstovams dažniausiai trūksta protinių dantų, yra inuitai, gyvenantys Arktyje, Šiaurės Amerikoje. Ten šių krūminių dantų neturi 44 proc. žmonių“, – sako A. Mannas.
Įdomu tai, kad vienintelė žmonių populiacija, kuri sulaukusi pilnametystės visuomet turėjo protinius dantis, buvo neandertaliečiai.
Dėl vaikščiojimo stačiomis daug rizikingesni tapo gimdymai.
„Jei ieškote pavyzdžių, kad nesame sumanaus projekto pavyzdys, toli keliauti nereikės. Pažiūrėkite, kaip sudėtingai ir nepatogiai gimdome vaikus“, – sako antropologė Karen Rosenberg iš Delavero universiteto.
Sudėtingos visuomenės, kurias sukūrė žmogus, dabar padeda moterims išgyventi gimdymą.
„Mums šias problemas sušvelninti padeda pribuvėjos, akušerės ir kiti gydytojai, dalyvaujantys gimdyme“, – pažymi ji.
„Jei inžinierius gautų užduotį suprojektuoti žmogaus kūną, jis niekada jo nesukurtų taip, kaip evoliucionavo žmogus. Nelaimei, negalime grįžti prie vaikščiojimo keturiomis. Mes evoliuciškai jau per daug pakitę. Be to, tai nėra būdas spręsti mūsų problemas“, – pastebi B. Latimeras.
