Praėjusią savaitę akis į dangų smaigstę smalsuoliai dėl nepamatytos Šiaurės pašvaistės nusivilti neturėtų. Artimiausiais metais toks reiškinys Lietuvoje neturėtų būti retas, nes didės Saulės aktyvumas.
Šiaurės pašvaistė, dar vadinama Aurora Borealis, susidaro, kai Saulės vėjas pasiekia Žemę, įelektrintų dalelių srautas Žemės magnetinio lauko linijomis ima lėkti planetos ašigalių pusėn. Šio proceso metu dalelės Žemės atmosferoje susiduria su azoto ir deguonies atomais ir sukelia švytėjimą. Raudonai šviečia dalelės, susidūrusios su azotu, o po susidūrimo su deguonimi susidaro žalia spalva. Saulės dalelių sąveika su Žemės magnetiniu lauku gali sukelti vadinamąsias magnetines audras – mūsų planetos magnetosferos trikdžius. Pašvaistė susidaro ir dienos metu, tačiau yra nematoma, nes ją užgožia Saulės šviesa.
Saulės aktyvumas kinta cikliškai – maždaug 11 metų periodu. Šiuo metu kiek ilgiau nei tikėtasi užsitęsė aktyvumo minimumas, tad naujo maksimumo planuojama sulaukti 2013 m. Spėjama, jog Saulė gali būti aktyvi 2012–2016 m. Būtent šiuo laikotarpiu tikėtina, kad Šiaurės pašvaistės sustiprės iki maksimumo ir bus matomos ne tik Lietuvoje, bet ir piečiau esančiuose kraštuose.
Vilniaus universiteto doktorantas astronomas Donatas Narbutis delfi.lt konferencijoje pasakojo, jog praėjusią savaitę pašvaistę matė Švedijos, Šiaurės Amerikos ir net Latvijos gyventojai. Neatmetama galimybė, jog pašvaistę galėjo išvysti ir šiaurės Lietuvos gyventojai. Jo teigimu, Saulės žybsnio sukurta geomagnetinė audra buvo per silpna, kad sutrikdytų Žemės magnetinį lauką pakankamai stipriai ir pašvaistės būtų matomos Lietuvos platumoje.
Pašvaistės Žemėje egzistuoja nuolat. Kai Saulės vėjas silpnas, pašvaistė gali susidaryti tik aukštose platumose ir būti blanki. Kad pamatytumėme pašvaistę dangus turi būti tamsus ir giedras - Saulės šviesa ir debesys yra didžiausios kliūtys pašvaisčių stebėjimams. Kai Saulės vėjas sutrikdomas nuo žybsnio ar kito staigaus įvykio Saulėje, mes galime matyti labai ryškią pašvaistę. Po to kai Saulės vėjas perduoda didelį energijos kiekį į magnetosferą, susiformuoja didžiulės pašvaistės. Šie įvykiai dar vadinami mažomis geomagnetinėmis audromis. Maža geomagnetinė audra paprastai trunka 30-90 min. Per aukšto Saulės aktyvumo laikotarpį gali būti ir kelios viena paskui kitą audros per naktį. Vidutiniškai per metus būna apie 1500 mažų geomagnetinių audrų, bet dažniausiai jas skiria kelių dienų laikotarpis.
Panašaus žybsnio galime sulaukti ir šią savaitę. „Saulės nuotraukose matyti, kad atsisuka nauja dėmė - galima tikėtis panašaus žybsnio šią savaitę. Dėl to arti poliarinio rato vėl galėtų matytis Šiaurės pašvaistė. Ar ji sieks Lietuvą, priklausytų nuo žybsnio stiprumo. Aktyvumui didėjant tikrai bus stipresnių žybsnių ir keleto metų laikotarpyje turėtume matyti šį reiškinį ir Lietuvoje. Siūlau sekti naujienas Spaceweather puslapyje", - kalbėjo D. Narbutis.
Identiškai pusiaujo link slinks ir Pietų pašvaistė, kurią dabar mato tik arčiau pietinio Žemės poliaus gyvenantys žmonės.
Mokslininkai perspėja, kad, kai Saulės aktyvumas 2013 metais pasieks maksimumą, galima sulaukti nemalonių padarinių. Saulės „cunamio“ poveikis priklauso nuo Saulės žybsnio stiprumo ir nuo to, ar jis būna nukreiptas tiesiai į Žemę. Astronomas sako, kad pastarųjų dienų „cunamis“ buvo vidutinio stiprumo.
Patys stipriausieji „cunamiai“ gali sutrikdyti elektros tiekimą, kaip, pavyzdžiui, 1989 m. atsitiko Kanadoje - Kvebeko hidroelektrinės elektros linijos buvo pažeistos ir beveik devynias valandas nebuvo elektros energijos. Jau tuomet toks įvykis pridarė milžiniškų nuostolių.
„Pats pavojingiausias užregistruotas Saulės žybsnis įvyko 1859 m., kai telegrafo ryšys kai kuriomis linijomis veikė net be maitinimo baterijų - dėl indukuotos srovės. Jeigu šiuo momentu toks pliūpsnis pasiektų Žemę, kaip tuomet, civilizacijos sutrikdymas garantuotas“, - aiškino D. Narbutis.
Pasak D. Narbučio, pačių pavojingiausių X klasės „cunamių“, nukreiptų į Žemę, gali būti ir 2011-2015 m. laikotarpiu. Galime sulaukti iki keliasdešimties silpnesnių, tačiau pavojingų astronautams ir net visai kosminei technikai.
Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto mokslininkas Algirdas Kazlauskas aiškina, jog stiprus Saulės aktyvumas sukelia labai realią grėsmę palydovams. "Per tokią magnetinę audrą Žemės atmosfera šiek tiek išsiplečia, padidėja medžiagos tankis aplink palydovą ir jis pradedamas stabdyti, – aiškino A.Kazlauskas. – Palydovas gali pradėti kristi, aišku ne kaip numuštas, bet truputį pasikeičia orbitos parametrai."
D. Narbutis mano, kad Saulės aktyvumas gali turėti įtakos klimato kaitai. „Šiuo metu civilizacijos poveikis klimatui galbūt turi didesnę įtaką nei trumpalaikiai Saulės aktyvumo kitimai, tačiau Saulės poveikis Žemei yra aktyviai tiriamas ir modeliuojamas“, - teigė D. Narbutis.
Didžiausia žybsnių tikimybė - Saulės aktyvumo maksimumo laikotarpiu, kuris bus pasiektas 2013 m. Pasak astronomo, žybsnis, įvykęs prieš keletą dienų ir sulaukęs daug dėmesio, po gana ilgo ramybės laikotarpio „simbolizuoja“ artėjimą prie Saulės aktyvumo maksimumo.
„Kadangi žybsnis turi būti nukreiptas į Žemę ir atitinkamai turi sąveikauti Žemės ir tarpplanetinis magnetiniai laukai, vienareikšmiškai numatyti žybsnio masto nėra įmanoma. Tačiau reikėtų būti pasiruošusiems tokiems įvykiams, kadangi po žybsnio praeina iki keleto valandų, kol dalelės pasiekia Žemę. Bent elektros tinklai audros atveju galėtų būti trumpam atjungiami nutraukiant tiekimą ir išvengiant transformatorių sudeginimo“, - sakė VU doktorantas.
