Naujausi mokslininkų tyrimai atskleidžia dar vieną įdomią detalę apie mūsų gimtąją žvaigždę – pasirodo, didelio aktyvumo metu žvaigždės forma iš apvalios virsta į elipsę.
Nesenai atliktame tyrime mokslininkai naudojo duomenis, gautus iš automatinio kosminio zondo RHESSI, kuris užfiksavo, kaip didelio aktyvumo metu Saulė tarsi susispaudžia. „Dėl ypatingai didelės gravitacijos Saulė yra ne tik didžiausias mūsų sistemos objektas, bet ir pats stabiliausias, - aiškina Hugh Hudsonas, vienas iš tyrimų autorių. – Žvaigždės formos netolygumai paprastai neviršija 0,001%, tačiau išmatuoti tokius formos netolygumus yra gana sudėtingas uždavinys.“
Kosminis teleskopas RHESSI į orbitą iškeltas dar 2002 metais. Jis dirba rentgeno ir gama spindulių diapazone, o pagrindinė teleskopo užduotis – Saulės aktyvumo stebėjimas. Ir nors į pradinę jo paskirtį niekas neįtraukė Saulės formos matavimų, tačiau tam jis tinka praktiškai geriausiai iš visų dabartinių turimų prietaisų. Zondas skriedamas orbita dar ir sukasi aplink savo ašį gana padoriu greičiu – 15 apsisukimų/min. Saulę fotografuoja su specialia greitaeige įranga, o programinis nuotraukų apdorojimas leidžia praktiškai eliminuoti sistemines paklaidas. Todėl zondas labai tiksliai fiksuoja net ir nedidelius Saulės ekvatoriaus zonos diametro pokyčius.
Saulės paviršiuje šviesiomis spalvomis pažymėti plazmos pliūpsniai artėja ties ekvatoriaus zona, suformuodami „juostines struktūras“, kurios ir išplečia vizualias žvaigždės ribas didelio aktyvumo metu. NASA nuotr.
Tyrinėdami zondo persiųstas nuotraukas astronomai pastebėjo įdomų dalyką – pasirodo, Saulė labiau primena ne idealų rutulį, o melioną – kitaip tariant, ji nežymiai, bet pastebimai išplatėjusi ties pusiaujo zona. Žinoma, tai nereiškia, jog pati žvaigždė „išsipučia“ – reikia prisiminti, jog Saulės paviršius yra labai dinaminis su nuolatiniais plazmos formuojamais „burbulais“, peraugančiais į pliūpsnius, kurie dar vadinami perturbacijomis. Tačiau iki šiol buvo manoma, jog šie pliūpsniai yra daugiau ar mažiau tolygūs visame žvaigždės paviršiuje. Tačiau dabar paaiškėjo, jog pliūpsnių suformuotos paviršinės „juostinės struktūros“, vizualiai išplečiančios Saulės spindulį, yra labiausiai sukoncentruotos pusiaujo zonoje. RHESSI matavimų duomenimis, gautais 2004 metais, šios Saulės struktūrinės paviršiaus juostos padidino matomo paviršiaus spindulį 10,77 (±0,44) kampinių milisekundžių. Iš pirmo žvilgsnio tai labai menkas pokytis – jis prilygsta žmogaus plaukui, žiūrint toliau nei iš pusantro kilometro. Tačiau įvertinant Saulės dydį, nedideli pokyčiai rodo didelės apimties nematomus procesus, aiškina NASA specialistai.
Saulės diametro netolygumai (išdidinti 10 000 kartų). Raudona spalva pažymėtas idealus apskritimas. Mėlyna spalva rodo per tris stebėjimų mėnesius susiformavusią vidutinę Saulės formą. Juodos žvaigždutės žymi Saulės formos netolygumus 10 dienų stebėjimo laikotarpiu. NASA iliustr.
Pasirodo, tokie „nedideli“ Saulės formos pokyčiai sukuria žvaigždės gravitacinio lauko pokyčius, dėl ko netoli esančiame Merkurijuje gali susiformuoti visai apčiuopiami virpesiai. Be to, tokių juostinių struktūrų formavimasis liudija apie gana didelius vidinius materijos judėjimus Saulės viduje. Kas tai lemia, mokslininkai dar tiksliai nežino, bet spėja, jog žvaigždės formavimosi metu jos viduje galėjo susidaryti greitai besisukantis branduolys, truputi pasviręs išorinių Saulės sluoksnių atžvilgiu. Tad RHESSI pateikti matavimų duomenis yra labai vertinga medžiaga išsamesniam teorijų tikslinimui.
Tačiau jau dabar aišku, jog Saulės formos netolygumus formuojantys paviršinis plazmos judėjimas yra stipriai susijęs su žvaigždės magnetiniu lauku. „Kuomet mes įvertinsime visus efektus, sukuriamus Saulės magnetinio lauko, tuomet gausime tikslius duomenis apie jos paviršiaus formos neidealumą, sukuriamą vien jau dėl didelės gravitacijos bei žvaigždės sukimosi“, - aiškina Hugh Hudsonas.
