Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
Jie geriau susitvarko su stresu ir kitomis neigiamomis emocijomis, turi stipresnę valią, yra ryžtingesni, sugeba greičiau priimti sprendimus, moka pasakyti „ne“. Tiesa, už visa tai jiems reikia sumokėti didžiulę kainą. „Būti didžiojo sporto sportininku reiškia atsisakyti labai daug – tai tarsi gyventi vienuolyne“, – sako sporto psichologas Romualdas Malinauskas.
Anot psichologo, tiek psichologinė, tiek fizinė sportininkų našta yra sunki, bet jie ją pakelia. O tie, kurie nesugeba to padaryti, yra priversti pasitraukti iš didžiojo sporto.
Apie sporto psichologiją, supernormalius ir paprastus žmones su psichologu, Lietuvos sveikatos universiteto profesoriumi R. Malinausku kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.
Kokie yra supernormalieji ir kuo jie skiriasi nuo paprastų žmonių, kasdien neavinčių sportbačių?
Yra net toks terminas – „supernormalūs“ žmonės. Kitaip sakant, jie atsparesni stresui, tobuliau juda, jų didesnis pasitikėjimas savimi, jie viešoje erdvėje jaučiasi daug geriau, kai kuriems iš jų reikia būti dėmesio centre. Kai kurie sportininkai, ypač tie, kurie pasirenka dvikovos sporto šakas, turi sportinio pykčio ir sako, kad, jeigu jie nesirengia rungtynėms, kaupiasi agresija ir jiems reikia išsikrauti. Net ir pasitraukę iš didžiojo sporto, jie vis tiek dalyvauja turnyruose, neatsisako tos veiklos. Sportininkai, kitaip nei paprasti žmonės, geba geriau kontroliuoti savo emocijas, geriau įveikia nerimą, stresą. Žinoma, jų krūvis labai didelis, daugiau nerimo, streso. Be to, profesionalūs sportininkai patiria labai daug apribojimų – tarsi apsigyvena vienuolyne. Pvz., Jevgenijus Šuklinas išvyksta į Portugaliją ar kokią kitą stovyklą, jo draugė ir visi kiti pyksta, bet jeigu žmogus renkasi šitą kelią, turi atsiriboti.
Galima sakyti, kad sportininkai stiprūs, nes turi keistesnę širdį, jiems lengviau pasakyti „ne“. Galbūt kitas žmogus paskęstų dvejonėse, o jie ryžtingai ir greitai priima sprendimus. Jų greita ne tik sensorinė, bet ir paprasta gyvenimiška reakcija. Žinoma, sportininkų našta sunki, bet jie ją pakelia, o tie, kurie nesugeba to padaryti, iš didžiojo sporto pasitraukia.
Kuo dar sportininkai skiriasi nuo nesportuojančių žmonių?
XX a. pabaigoje buvo atlikti asmenybės tyrimai. Ši kreivė vadinama „ledkalnio profiliu“. Tai reiškia, kad sportuojantiems žmonėms būdingesnis optimizmas, teigiamos emocijos, o nesportuojantiems žmonėms būdingesni nuotaikų svyravimai, tarkim, psichinės energijos stoka. Vakarų mokslininkai vartoja psichinės energijos sąvoką – tai proto ir valios jėga (energingumas, aktyvumas, gyvumas). Sportininkų psichinė energija daug didesnė. Galutinio taško mokslas čia nededa ir dar vyksta diskusijos dėl to, ar iš tikrųjų statistiškai skiriasi sportuojančių ir nesportuojančių žmonių charakteris, asmenybė. Man atrodo, o ir gyvenimo patirtis sako, kad būtent sportuojantys žmonės turi daugiau teigiamos psichinės energijos, daugiau optimizmo.
Galbūt tiek daug nesportuojančių žmonių sėdi prie televizijos ekranų, nes bando grybštelėti gerosios sportininkų auros?
Jau nuo senovės Graikijos laikų žmonėms reikėjo duonos ir žaidimų. Jeigu pats neišbėgi į aikštelę, daug emocijų patiri stebėdamas rungtynes. O jeigu dar pasitelki vaizduotę, tarsi pats tampi žaidėju. Todėl ir sakoma, kad krepšinio aikštelėje šeštasis žaidėjas yra žiūrovai, aistruoliai. Tie žmonės, kurie negali ar nenori patys rungtyniauti, būti fiziškai aktyvūs, sportuoti, žiūrėdami varžybas, tikrai gauna daug energijos.
Kada suvokta, kad reikia sporto psichologijos?
Sporto psichologija atsirado XX a. pradžioje JAV ir Vokietijoje. Būtent šitos šalys suprato, kad sportininkams neužtenka vien fizinio pasirengimo, reikia ugdyti jų psichologinius įgūdžius, psichikos galias, asmenines savybes, valią, mokyti juos įveikti stresą. Lietuvoje sporto psichologija atsirado gerokai vėliau, 7–8 dešimtmetyje. Sporto psichologijos mokslo tėvu laikomas profesorius Jurgis Palaima.
Dabar per olimpines žaidynes ar krepšinio čempionatus labai akcentuojamas psichologinis sportininkų pasirengimas. Jei sportininkui nepasiseka (ypač krepšininkai mėgsta taip kalbėti), sakoma, kad buvo blogas psichologinis nusiteikimas. Ką galima į tai atsakyti? Žinoma, tai tik racionalizacija, nes individualių sporto šakų, ypač dvikovų, atstovai išėję rungtyniauti negali pasiteisinti, kad atėjo psichologiškai nenusiteikę. Kodėl? Nes tada varžovas gali sulaužyti šonkaulius, nusukti sprandą, sportininkas gali patirti didžiulę traumą. Taigi jis turi ateiti pasirengęs kiek galima geriau, nes tik taip bus išvengta didesnių traumų. O žaidžiant komandomis atsakomybę pasidalija komandos draugai.
Ar per sporto psichologijos gyvavimo laikotarpį buvo atlikta įvairių tyrimų, kiek fizinės žmogaus galimybės susijusios su psichologine būsena?
Mūsų universitete atlikta labai daug tyrimų, kokios žmogaus galimybės, kokios galimybių ribos. Tyrimus atlieka ne tik psichologai. Drauge dirba ir mūsų universiteto Judesių tyrimo centro žymiausi sporto fiziologai. Jie išmatuoja visus parametrus, judėjimo gebėjimus, o mes įvertiname, kokios asmenybės savybės būdingos tiems žmonėms, ar jie yra ekstravertai, ar jie orientuoti į aplinką, ar į save. Paaiškėjo, kad komandinių sporto šakų atstovai ekstravertiški, atviresni, nepasakysiu, kad agresyvesni, bet jie ryžtingesni ir turi sportinio pykčio.
Tyrėme ir sportininkus, patyrusius traumas, buvo tiriami būtent komandinių sporto šakų atstovai. Paaiškėjo, kad sportininkai geriau įveikia stresą ir sveiksta tada, kai treneriai, klubo administracijos darbuotojai rodo didesnį dėmesį, moka išklausyti, paremia emociškai, domisi sportininku kaip žmogumi, o ne tik kaip rezultatų „gaminimo“ mašina.
Vieni iš naujausių tyrimų yra apie sportininkų savaveiksmiškumą. Tai tikėjimas, kad gali sėkmingai atlikti visus, net ir pačius sudėtingiausius, uždavinius. Būtent savaveiksmiškumas reiškia dar daugiau negu pasitikėjimas savimi. Tu gali savimi pasitikėti, gali būti „erelis“, bet galutinio rezultato gali nebūti. Tyrimai rodo, kad geresnių rezultatų pasiekia tie sportininkai, kurių savaveiksmiškumas yra didesnis.
Dar svarbus ir socialinis rodiklis. Tai reiškia, kaip sportininkas geba prisitaikyti prie aplinkos, draugiškai bendrauti, bendradarbiauti. Mes žinome, kad profesionalūs sportininkai dažnai įsivelia į skandalus, suserga žvaigždžių liga. Jauni sportininkai, kurių socialinis rodiklis didesnis, gebės geriau adaptuotis, nesusirgti žvaigždžių liga. Žinoma, mes gilinamės ir į jaunų sportininkų psichologinio ugdymo klausimus. Vienas iš jų nagrinėja socialinio emocinio rengimo problematiką.
Kokius metodus ar technikas galima pritaikyti su sportu nesusijusiems žmonėms?
Labai siūlyčiau autogeninę treniruotę – vieną iš populiariausių metodų. 1932 m. pasirodė vokiečių mokslininko J. H. Schultzo knyga „Das autogene training“ ir būtent toje knygoje jis pateikė metodą, kaip įveikti, kaip valdyti neigiamas emocines būsenas. Trumpai tariant, tai metodas, kaip įveikti stresą ir atgauti dvasinę pusiausvyrą. Pvz., pirmiausia reikia pasitelkti vaizduotę ir vaizdinius. Jeigu sakysim „seilės, išsiskirkit burnoje“, nieko nebus – reikia įsivaizduoti, kad ant liežuvio galo užsidedame citriną.
Antras momentas – reikia suprasti, kad emocijos susijusios su judesiais, su raumenų įtampa, atpalaidavimu. Jeigu džiaugiamės, raumenys atsipalaiduoja, jeigu pykstame, bijome, esame susirūpinę, būname įsitempę.
Trečia, jeigu būsena yra prislopinta, tylus, monotoniškas, ramus žodis įgauna labai stiprią reikšmę. Tada taikomos paprastos formulės, paprastas kalbėjimas, kurį reikia derinti su vaizdiniais. Pvz., reikia sakyti: „Aš esu visai ramus, mano rankos yra atsipalaidavusios, sunkios ir šiltos, mano širdis plaka ramiai ir ritmingai.“ Tai reikia kartoti ir įsivaizduoti keletą kartų. Šis metodas grindžiamas įtaiga: „Mano širdis plaka ramiai ir ritmingai, mano kvėpavimas lygus ir ramus tarsi banguojantis rugių laukas. Mano kakta vėsi.“ Kai labai įsijaučiame, mes nevalingai paveikiame vidaus organus. Jei treniruotę žmogus atlieka nuoširdžiai ir sako, kad jo galva šalta, jis gali net peršalti. Todėl turi būti taikoma formulė „mano kakta vėsi“.
Žinoma, formuluotės, kurias paminėjau, yra pagrindinės. Jos gali būti šiek tiek keičiamos. Baigdamas autogeninę treniruotę sportininkas turi nusiteikti būti žvalus, pasakyti, kad jau pailsėjo, yra energingas, gali rungtyniauti. Nemigos kamuojamas žmogus pabaigoje turi sakyti, kad jau gerai miegos, lengvai užmigs. Paveiktas streso žmogus turėtų sakyti, kad įveiks stresą, stresas sumažės.
Jaudulys – dar viena aktuali tema tiems, kurie jaudinasi net per jaukią gimtadienio šventę. Kokių dar technikų, kaip įveikti jaudulį, nerimą, galėtume pasiskolinti iš didžiojo sporto?
Jauniems sportininkams taikoma modeliavimo treniruotė. Tai reiškia, kad į rungtynes ateina ne tik tėveliai – atsivedama daugiau svarbių žmonių ir taip padidinamas stresas. Manoma, kad stresas yra kaip druska – jeigu jį „valgai“, organizmas pripranta. Taip pat rekomenduojami kvėpavimo pratimai. Jie labai svarbūs, nes kai sureguliuojamas kvėpavimas, žmogus nurimsta. Mažiems arba pradinėje mokykloje besimokantiems vaikams taikomi psichotechnikos žaidimai. Tai tie patys metodai (kvėpavimo pratimai, įtaiga), įvilkti į tam tikrų žaidimų formą. Patarti, ką daryti, nėra labai lengva, nes pirmiausia reikia įvertinti tikrą padėtį. Tad, jei per gimtadienį reikia sakyti tostą, o žmogus jaudinasi, užteks pakelti taurę, pasveikinti ir palinkėti sėkmės – tada jaudulys bus toks menkas, kad žmogus jo nė nepastebės.
