PSO įtrauks „žaidimų sutrikimą“ į savo 11-ąjį leidinį „Tarptautinė statistinė ligų klasifikacija“.
Juodraštiniame šio dokumento versijoje tokia būsena yra apibūdinama kaip sukelianti liguistą potraukį ir reguliarų poreikį žaisti, tokį stiprų, kad jis „užgožia svarbesnius gyvenime interesus“.
Kai kurios šalys jau dabar įžvelgia žaidimų sutrikimus kaip rimtą problemą sveikatos apsaugai, ir daugelyje jų – įskaitant ir Britaniją – egzistuoja privačios klinikos tokio pobūdžio pacientams.
Paskutinis PSO klasifikacinis leidinys buvo išleistas dar 1992 metais, o prasidėjusiais 2018-aisiais turėtų būti išleistas atnaujintas ir patobulintas jo variantas.
Šis dokumentas yra gydytojų ir mokslo darbuotojų visame pasaulyje gairių rinkinys prieš nustatant ligą ir diagnozę.
Naujajame leidinyje bus nurodyta, kad nustatant tokią diagnozę kaip priklausomybė nuo žaidimų, ji turi būti stebima ne mažiau 12 mėnesių, tačiau šis laikotarpis gali būti ir mažesnis, „jeigu simptomai yra labai aiškiai išreikšti“.
O štai ir simptomai:
– žaidimo metu savo paties elgesio kontrolės netekimas arba sutrikimas (dažnumas, intensyvumas, sesijos tąsa). – kompiuteriniai žaidimai gauna vis didesnį prioritetą. – nepaisant negatyvių žaidimo sesijų pasekmių, jos nėra nutraukiamos ar net tampa ilgesnėmis.
Vienas iš geriausių priklausomybių nuo technologijų specialistų Richardas Grahamas su entuziazmu sureagavo į šį PSO sprendimą.
„Tai labai svarbu, nes suteikia galimybę suteikti labiau specializuotą prieigą, pripažįstant šią būklę kaip kažką rimto“, – pareiškė specialistas.
Jis taip pat pridūrė, kad supranta ir tuos, kurie nemano, kad šis sutrikimas turėtų būti gydomas vaistais.
„Tai gali sukelti situaciją, kai tėvai, kurių vaikai paprasčiausiai įsitraukę žaidžia žaidimus (tačiau neturi žaidimų priklausomybės), nebežinos, ką daryti“, – pridūrė jis. Jo teigimu kasmet į jo rankas patenka apie 50 žmonių, turinčių kompiuterinių žaidimų priklausomybę, ir jų būklės vertinimo kriterijus paremtas tuo, ar žaidybinis elgesys veikia tokius pagrindinius žmogaus poreikius, kaip miegas ar maistas, o taip pat bendravimą su kitais žmonėmis ar mokslus.
Ribojančios priemonės
Daugelis britų psichiatrų vadovaujasi 5-uojų „Psichinių sutrikimų vadovo“ leidimu, kuriame ligotas potraukis kompiuteriniams žaidimams yra prisimenamas kaip „būsena, reikalaujanti tolimesnių tyrimų“, o tai reiškia, kad oficialia nėra įvardijama kaip liga.
Tačiau tokia būsena jau tapo problema daugeliui pasaulio šalių – pavyzdžiui, Pietų Korėjoje valdžia įvedė įstatymą, draudžiantį vaikams iki 16 metų žaisti kompiuterinius žaidimus nuo 24 iki 6 valandos.
Japonijoje žaidėjai gauna perspėjimus tuo atveju, jeigu jie praleido prie kompiuterių tam tikrą valandų skaičių per mėnesį, o Kinijoje vienas didžiausių interneto tiekėjų „Tencent“ įvedė laiko praleidžiamo prie populiariausių žaidimų apribojimus vaikams.
Neseniai atliktas Oksfordo universiteto tyrimas atskleidė, kad, nepaisant ilgų valandų, praleistų prie kompiuterio ekrano, vaikai sugeba kažkokiu būdu suderinti tai su kasdienių užsiėmimų veikla.
Taip pat buvo patvirtinta nuostata, kad berniukai prie kompiuterinių žaidimų praleidžia daugiau laiko nei mergaitės. „Žmonės mano, kad vaikai yra priklausomi nuo internetinių įrenginių ir praleidžia prie ekranų ištisas paras, atmetant bet kokius kitus darbus – tačiau mes žinome, kad taip nėra“, – aiškino tyrimo autoriai.
„Mūsų gauti duomenys rodo, kad skaitmeninės technologijos yra naudojamos kartu su kitais užsiėmimais, neretai vienu metu atliekant dar kažką – pavyzdžiui, namų darbus, – tačiau neišstumia jų visiškai, – aiškinamas vaikų psichologinis paveikslas. – Tiksliai taip pat, kaip ir mes, suaugusieji, vaikai tenkina savo skaitmenines aistras tuo pat metu, kaip ir kitus reikalus“.
