Mokslininkai pateikė naujų įrodymų sunkiai "dėlionei" dėl vadinamųjų hominidų "hobitų", kurių iškasenų buvo rasta vienoje oloje atokioje Indonezijos saloje ir kurių atradimas įžiebė vieną karščiausių ginčų antropologijos srityje.
Žmogaus evoliucijos tyrinėtojai piktai ginčijasi nuo pat 2003 metų, kai Floreso saloje buvo surasti mažyčių hominidų, pramintų hobitais pagal J.R.R.Tolkieno (Dž.R.R.Tolkino) knygų herojus, suakmenėję griaučiai.
Šie vos metro ūgio hominidai, kurių kaukolė buvo greipfruto dydžio, gyveno prieš 20-80 tūkst. metų ir, regis, buvo nagingi įrankių dirbėjai ir medžiotojai.
Jų atradėjai jiems davė Homo floresiensis vardą ir teigia, kad tai yra atskira žmogaus genties rūšis, kilusi iš Homo erectus, kuris laikomas ir šiuolaikinių žmonių protėviu.
Šis teiginys reiškia ir daugybę kitų labai svarbių išvadų, tačiau daug kas su juo nesutinka.
Jei tas teiginys teisingas, jis reikštų, kad Homo sapiens, kurie atsirado prieš maždaug 150-200 tūkst. metų, palyginti neseniai žemėje buvo ne vieninteliai žmonės.
Tai taip pat reikštų, kad Floreso saloje šių dviejų skirtingų rūšių - H. sapiens ir H. floresiensis - žmonės kurį laiką gyveno vieni šalia kitų ir, kas žino, gal net kryžminosi tarpusavyje. O tai savo ruožtu reikštų, kad mūsų genome galėjo likti "hobitų" genų.
Trečiadienį britų žurnale "Biology Letters" spausdinamame straipsnyje Londono Imperijos koledžo evoliucinės zoologijos specialistai dėsto nuomonę, kad "hobitai" galėjo sumažėti ir vykstant evoliucijai, pagal vadinamąją salos taisyklę.
Ji teigia, kad mažoje saloje maisto kiekis yra ribotas, todėl mažesni gyvūnai klesti ir su laiku, vykstant jų rūšių evoliucijai, didėja, o didesni gyvūnai, vykstant aršiai konkurencijai dėl ribotų maisto išteklių, sumažėja, nes mažesni individai, kurie ėda ar valgo mažiau, evoliucijos požiūriu įgyja pranašumą.
Tai reikštų, kad "hobitai" gali būti tiesiog toje saloje sumažėję H. sapiens.
Lindellas Bromhamas (Lindelas Bromhamas) ir Marcelas Cardillo (Marselas Kardiljas) išanalizavo publikacijas apie primatus, kuriuos veikė toji "salos taisyklė".
Ir tikrai, tų rūšių, kurių individai yra maži (iki 5 kg svorio), primatai salose padidėjo, lyginant su jų giminaičiais žemynuose, bet visi didesni primatai taikydamiesi prie salos sąlygų sumažėjo 52-80-čia procentų.
Tai tiktų ir H. floresiensis, kurio masė sudarė maždaug 55 proc. dabartinio indoneziečio masės ir maždaug 52 proc. H. erectus masės.
Tad šie įrodymai paremia hipotezę, kad "hobitai" buvo saloje atsiradusi nykštukinė žmogaus forma ir kad jie sumažėjo turbūt tada, kai ta sala atsiskyrė nuo žemyno, ir jie liko su ribotais maisto ištekliais.
Tačiau autoriai atsisako įsitraukti į debatus dėl to, ar "hobitai" buvo H. erectus ar H. sapiens.
Taip pat neaišku, kodėl tų hominidų smegenys, lyginant su visu kūnu, yra mažesnės. Tokio paties ūgio dabartinių žmonių vaikų, taip pat - pigmėjų, smegenys yra daug didesnės už "hobitų".
Kitokį paaiškinimą dėl mažų smegenų pateikė primatologai, kuriems vadovauja Robertas Martinas iš Čikagos Fieldo (Fildo) gamtos istorijos muziejaus.
Jis teigia, kad Floreso hominidai yra ne atskira rūšis, o paprasčiausiai H. sapiens grupė, kurios individai sirgo mikrocefalija. Dėl jos smegenys ir visas kūnas būna maži.
R.Martinas taip pat abejoja teiginiu, kad tie maži hominidai galėjo įvaldyti sudėtingus akmeninius įrankius gyvūnams žudyti, kurių buvo rasta toje Floreso oloje.
"Hobitai" maitinosi dabar jau išnykusiais miniatiūriniais drambliais, kurie vykstant evoliucijai taip pat sumažėjo veikiant "salos taisyklei".
