Baltijos jūra labai savita ne tik fiziniais ir cheminiais parametrais – čia gyvena genetiškai unikalūs organizmai.
Jei juos išnaikinsi, tokių daugiau niekur nebus.
Kaip pabrėžė Vilniaus universiteto Ekologijos instituto Genotoksikologijos laboratorijos vadovė habil. dr. Janina Baršienė, Baltijos jūra saugotina kaip visuma. Pagarbos vertas kiekvienas jos lopinėlis, neskaldant - mūsų ar ne mūsų teritorija. Jūra funkcionuoja kaip vientisa ekosistema.
Ar yra dėl ko nerimauti?
Lietuvos priekrantėje nuo 2000-ųjų kasmet atliekami tyrimai. Nors tarptautinis projektas baigtas 2004 metais, lietuviai mokslininkai ir toliau juos daro savo iniciatyva.
Didžiulių pakitimų buvo aptikta 2001-ųjų rudenį. Iš Klaipėdos uosto 2001 metais buvo išvalyta rekordiškai daug dugno nuosėdų, kuriomis ir buvo „pamaitintos“ Palangos ir Šventosios paplūdimių zonos. Stipriai užterštas dumblas buvo kasamas jau 1995 metais, bet išvežamas į dampingo zoną, gilyn į jūrą.
Padidėjęs aplinkos genotoksiškumas aptiktas ir 2002-ųjų pavasarį. Kad tai yra 2001 metų rudenį Būtingės naftos terminale įvykusios avarijos padariniai, nustatyta VU Ekologijos institute atlikus genotoksikologinius tyrimus. Tai patvirtino ir dar nuodugnesni tyrimai Suomijos, Vokietijos, Švedijos, kitų šalių laboratorijose.
Vėliau kasmetiniai aplinkos genotoksiškumo Lietuvos teritoriniuose Baltijos vandenyse stebėjimai parodė, kad dabar mums nėra dėl ko labai nerimauti. Genetikė garantavo, jog Lietuvos priekrantėje genotoksiškumas labai žemo, foninio lygio. J.Baršienės doktorantė Galina Garnaga, Aplinkos ministerijos Jūrinių tyrimų centre dirbanti ekotoksikologinių tyrimų vadove, įvairiose vietose kelis kartus per metus renka medžiagą. Tyrimų duomenimis, biologiniai taršos efektai, kurie žuvyse buvo padidėję 2001-2003 metais, vėliau sumažėjo net dešimt kartų. Moliuskuose taršos biologiniai efektai išsilaikė iki 2006 metų. Matyt, daugiausia dėl Būtingės naftos terminalo poveikio, nes tai, kas buvo supilta paplūdimių zonose ant kranto, pasak pašnekovės, labai greitai pateko į vandenį, buvo išnešiota, praskiesta ir pasišalino. Nafta po avarijos nusodinta ant dugno išlieka gana ilgai. Pavyzdžiui, įvykus tanklaivio avarijai, genetinis naftos poveikis buvo aptinkamas net po 17 metų.
Gelbsti bangavimas
Pernykštės medžiagos tyrimų duomenimis, Lietuvos priekrantė švari. Bet dar neištirta doktorantės G.Garnagos surinkta medžiaga po nedidelio naftos išsiliejimo Būtingėje pernai rudenį. Pasak VU Ekologijos instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos J.Baršienės, Baltijos jūra mūsų priekrantėje yra sekli, todėl būna palyginti didelis bangavimas ir teršalai kaupiasi gilesniuose sluoksniuose.
„Matyt, mus gelbsti tas bangavimas. Gal ir mažiau teršiame, - pripažino pašnekovė. - Nuo 2001 metų krantai nebemaitinami iš Klaipėdos uosto. Dabar smėlis kasamas iš jūros, kurioje teršalai nesikaupia.“
Valgyti ar nevalgyti?
Nafta labai grėsminga genetiniu požiūriu ir gali sukelti vėžį. Po Būtingės avarijos ir paplūdimių pamaitinimo iš Klaipėdos į Vokietiją išsiųstos medžiagos žuvų kepenų vėžio tyrimus atliko žinomas tos srities specialistas prof. Thomas Langas. Tada kas ketvirtai žuviai buvo nustatyta priešvėžinė ir vėžio vystymosi stadija. Dabar tokio poveikio nebėra. Sirgusios žuvys, matyt, žuvo, o jaunos nebeserga vėžiu. Kaip sakė pašnekovė, jos migruoja ir neplaukia į užterštas vietas maitintis - jaučia akumuliacines zonos, tad gali jų išvengti. Moliuskai, pavyzdžiui, midijos, yra nuolat prisitvirtinę prie jūros dugno, niekur nuplaukti negali, todėl jei aplinka užteršta, labai gerai parodo taršos poveikį.
„Nafta, patekusi į organizmą, kepenyse skaidoma į agresyvius junginius, kurie gali sukelti vėžį. Tačiau šios vėžį sukeliančios medžiagos nėra kaupiamos organizme, o šalinamos per tulžį, - pasakojo mokslininkė. - Vėžį gali sukelti ne tik nafta, bet ir sunkieji metalai, organiniai junginiai, o jie kaupiasi organizme, daugiausia riebaluose.“
Būtent dėl tos priežasties pašnekovė nelinkusi valgyti ungurių, nes juose daugiausia susikaupia visokių teršalų. Baltijos jūros moliuskų niekas pas mus ir nevalgo, tačiau, pavyzdžiui, Viduržemio jūros midijos gana populiarios, nors jose nemažai esama teršalų. Pas mus atvežtų nusiperka ir genetikė. Ji žino, kad midijose gali būti teršalų, bet yra įsitikinusi, jog organizmas moka apsiginti, jei leidi pačiam tvarkytis. Jeigu ramybės neduoda įtampa, nesibaigiantys darbai, tada, žinoma, kitas dalykas.
Kaip tai vyksta?
„Gyvam padarui, pradedant nuo vienaląsčių, svarbesnės už genetinę medžiagą nėra. Ji perduodama iš kartos į kartą ir yra vienintelis jungiantis ryšys, - aiškino J.Baršienė. - Jei genetinę medžiagą sužalosime, pakeisime, ilgainiui ir palikuonys pakis.“
Genetinius pakitimus lemia labai daug veiksnių. Vienas jų - teršalai. Mokslininkė tyrinėja jūros taršos genetinius efektus, būtent įvairiausių teršalų sukeliamus žuvų, moliuskų, vėžiagyvių ar krabų genetinės medžiagos pažeidimus.
„Kaip žinoma, yra medžiagų, kurios gali tiesiogiai arba netiesiogiai veikti DNR - paveldimumo medžiagą, - pasakojo genetikė. - Tiesiogiai veikiama ji sutrūkinėja gabalais. Tada labai didelė ar mažesnė genetinės medžiagos dalis pašalinama. Gana toksiškų teršalų, veikiančių genetinę medžiagą, yra labai įvairių, jie priklauso įvairioms grupėms: nuo sunkiųjų metalų iki organinių junginių.“
Dabar mokslininkė su bendradarbiais tyrinėja itin agresyvią, pasak jos, naftą iš arktinių šiaurės zonų. Atliekant eksperimentus genetinių pakitimų labai padaugėjo, tačiau organizmus perkėlus į švarų vandenį, jų gerokai sumažėjo, t. y. organizmai sugebėjo apsiginti. Yra mechanizmų, kurie padeda organizmui šalinti genetines
pažaidas, ir po trijų-šešių mėnesių ląstelių, kurios buvo pažeistos, beveik nelieka.
Kaip tai vyksta, dar nėra tiksliai žinoma, todėl ir pradėti tokie tyrimai. Pavyzdžiui, teršalų paveiktos žuvys suleidžiamos į švarų vandenį ir, kaip pastebėta, po trijų savaičių jų organizmas išsivalo. Nebelieka to efekto. Tačiau viso jūros vandens nepakeisi, taip greitai nepadarysi jo švaraus.
Negalima lyginti
Baltijos jūros vandeniui pasikeisti reikia daug laiko, pasak pašnekovės, maždaug 25-30 metų. Ką įneši - taip čia, vietoje, ir bus. Prie Baltijos jūros gyvena apie 80 mln. žmonių ir vienaip ar kitaip į vandenį patenka labai daug teršalų, o ryšys su Šiaurės jūra - gana siauras. Baltijos jūra labai eutrofikuota (dėl azoto ir fosforo junginių gausos vandenyje padidėjęs dumblių augimas) ir vadinamasis dumblių žydėjimas - didžiulė problema.
Šiaurės jūroje visa apykaita vyksta daug greičiau, nes yra visiškai kitokia hidrografinė padėtis. Visai kitokie ir padariniai. Naftos tarša Baltijos jūroje sklinda daugiausia ten, kur juda transportas. Beveik ta pačia trasa numatytas tiesti ir Šiaurės Europos dujotiekis.
„Praėjusių metų pabaigoje Strasbūre ginčijomės su „nordstrymininkais“, - prisiminė J.Baršienė. - Pasak jų, Šiaurės jūra visa išraižyta naftotiekių, dujotiekių, ir nieko. Atsakiau, kad nėra apie ką ir kalbėti, jeigu Baltijos jūra lyginama su Šiaurės, nes jų lyginti negalima.“
Tarptautinei jūrinių tyrimų tarybai J.Baršienės atlikta genetinės įvairovės studija kaip tik ir parodė Baltijos jūros genetinį unikalumą. Pavyzdžiui, plekšnės skirtingose Baltijos jūros vietose nėra genetiškai vienodos. Net tos pačios rūšies moliuskai nevienodi.
Kai buvo atliekami tarptautiniai tyrimai pagal Europos Sąjungos BEEP (Aplinkos taršos biologiniai efektai jūrų priekrančių zonose) projekto programą, moliuskus mokslininkai parinko vienodo amžiaus. Vismaro įlankoje (Vokietija) jų standartas buvo keturi centimetrai ilgio, Gdansko įlankoje (Lenkija) - trys, Lietuvos priekrantėje - du, o Baltijos jūros šiaurėje - tik centimetras, nes ten didesni neauga. Mažėja druskingumas, todėl moliuskai privalo prisitaikyti.
„Dėl tokio perėjimo nuo gėlo iki druskingo vandens ir skiriasi organizmai. Iš kitų jūrų galima paimti vieną gyvūno rūšį ir tirti.
Pavyzdžiui, Viduržemio jūra išsidėsčiusi iš vakarų į rytus, o Baltijos jūra - iš šiaurės į pietus, ir nėra vienos gyvūnų rūšies, kuri būtų vienoda visoje jūroje, - kalbėjo genetikė. - Baltijos jūra unikali, nes yra išsidėsčiusi iš šiaurės į pietus, čia klimatinės, druskingumo, temperatūros zonos skiriasi. Pasaulyje kitos tokios ypatingos neaptiksi.“
Baltijos jūra unikali dar ir tuo, kad joje, palyginti su kitomis jūromis, gyvena labai mažai gyvūnijos ir augalijos rūšių. Pavyzdžiui, Šiaurės jūroje veisiasi 200 rūšių dvigeldžiai moliuskai, o Baltijos jūroje prie Suomijos krantų - tik keturių.
Nevaldomi atėjūnai
„Gal kam atrodo, kas čia tokio, jeigu išnyks kokio nors moliusko rūšis. Bet juk jis užima tam tikrą nišelę visoje bendrijoje. Jei išnyks, liks neišnaudota erdvė ir tuoj pat įvyks koks nors pasistūmėjimas arba atmigruos kitos rūšys. Jos atsineš savų parazitų ar ligų, - pasakojo mokslininkė. - Pasekmės gali būti tokios, kad iš karto susidarys nevaldomos atėjūnų populiacijos. Su atėjūnais sunku sugyventi - ar jie būtų gyvūnai, ar augalai.“
Nėra taip paprasta ir dėl globalinio klimato atšilimo. Atrodo, kas čia tokio - laipsniu pakils temperatūra. Bet juk tai, pasak pašnekovės, keičia tų pačių teršalų poveikį. Temperatūra pakyla - iškart teršalų efektas didesnis.
„Kai esi išsamiau susipažinęs, labai gerai matai, kas galėtų būti, jei kur nors bent mažiausią gabaliuką tos visumos sunaikintume ar kaip nors pakeistume“, - sakė genetikė.
Į Baltijos jūrą kaip visumą J.Baršienei leidžia pažvelgti 35 metų darbo patirtis, ypač tarptautiniai projektai, kuriuos įgyvendinant bendradarbiauja labai daug įvairių specialistų - iš keliolikos šalių ir keliasdešimties institucijų. Pasak mokslininkės, tyrimai remiami daugiausia ES, NATO, Norvegijos, tarptautinių naftos kompanijų lėšomis ar finansuojami kurios nors šalies, pavyzdžiui, Suomijos aplinkos ministerijos. Iš Lietuvos finansavimo negaunama. Tiesą sakant, jei ir būtų tokių užsakymų, tyrėjai nebepajėgtų aprėpti, nes turi nemažai tarptautinių projektų. Visus Baltijos jūros Lietuvos priekrantės monitoringus tvarkingai atlieka Jūrinių tyrimų centras Klaipėdoje, bet reikia ir išsamesnių, sudėtingesnių tyrimų. Juos tikimasi daryti būsimuose Jūrinių tyrimų ir Santaros mokslo slėniuose.
Agresyvi ir taiki
Stavangerio tarptautinių tyrimų institute Norvegijoje, geriausiame jūrinių tyrimų centre Europoje, atliekama daug įvairių eksperimentų. Anksčiau J.Baršienė važinėdavo ten dirbti, o dabar medžiaga dėl jūrinių naftos platformų Šiaurės ir Barenco jūrose tiesiog atsiunčiama ištirti. Nuo 2003 metų į VU Ekologijos instituto Genotoksikologijos laboratoriją iš Stavangerio tarptautinių tyrimų instituto atkeliavo per 20 projektų.
„Dabar mes atliekame genetinius tyrimus ne tik Šiaurės, Barenco jūrose, bet ir giliau į šiaurę planuojamų statyti naftos platformų zonose, - paaiškino genetikė. - Kaip galėsime įvertinti pažeidimą, jei nežinosime, kas nėra pažeidimas?! Pirmiausia reikia nustatyti normą, o paskui jau žiūrime, kokių yra pakitimų.“
Nors kiekvienas gręžinys skirtingas, šiaurės naftą pašnekovė apibūdino kaip labai agresyvią. Gana taiki nafta Šiaurės jūroje Jungtinės Karalystės link. Tolyn į šiaurę ji pradeda agresyvėti. Kaip rodo tyrimų rezultatai, tokia genotoksiškumo požiūriu ir Lietuvos nafta vadinamajame Minijos telkinyje Šilutės rajone ar Baltijos jūroje.
Žinoti grėsmes
Kitais metais pradedama tarptautinė programa BONUS, sudaryta specialiai Baltijos jūrai. Formuojant jos strategiją, kokie tyrimai turėtų būti atliekami, dalyvavo ir Lietuvos mokslininkai. Nors buvo didžiulė konkurencija, tris programos projektus laimėjo Lietuva: vieną - VU Ekologijos institutas, du - Klaipėdos universitetas.
Tyrimai bus atliekami beveik visoje Baltijos jūroje: Botnijos, Suomijos, Rygos įlankose ir prie Danijos krantų. Botnijos įlanka nėra labai užteršta. Labiausiai užterštos - Suomijos ir Rygos įlankos. Daugiausia dėl žmogaus veiklos.
„Tyrimai todėl ir daromi, kad bent žinotume, kas yra saugu, kas - ne, - sakė J.Baršienė. - Visi suprantame, kad nafta reikalinga. Benzino į automobilio baką įsipilti norime, dujų šildytis reikia. Mūsų šalyje galima statyti jūrinę naftos platformą, ją eksploatuoti, tačiau būtina žinoti, kokių grėsmių gali kilti. Reikia saugios technologijos, gero ekologinio monitoringo, žinoti visus procesus: ar labai pavojinga, kada pavojinga, kas bus šaltuoju, šiltuoju laikotarpiu, kur plauks teršalai, jei nafta išsilies. Klaipėdoje mokslininkai modeliuoja tuos procesus ir yra pateikę išsamią Rusijos D-6 naftos platformos galimų avarinių situacijų analizę. Duomenys rodo: jei kas atsitiks, teršalai dažniausiai plauks link Lietuvos, Kuršių nerijos.“
Neskaldant į teritorijas
Mokslininkės įsitikinimu, Baltijos jūrą bet kuriuo atveju reikia vertinti kaip bendrą ekosistemą. Pavyzdžiui, Šiaurės Europos dujotiekis „NordStream“ tarsi neturėtų jokio poveikio Lietuvos vandenims, bet būtina vertinti visumą. Labai didelis genotoksiškumas Vokietijos ir Danijos teritorijose, tačiau dujotiekis kaip tik ir suplanuotas per šias pavojingas zonas.
Dujotiekis kirs daug saugotinų teritorijų Suomijos įlankoje ir kitose Baltijos jūros vietose. Mažėja menkių ištekliai Baltijoje, o dujotiekis eis per šių žuvų nerštavietes, paukščių sankaupų zonas, ir dėl to bus patiriami baisūs nuostoliai.
„Ir Briuselyje kalbėjome, kad Baltijos jūroje kasti dujotiekį yra nusikaltimas, - prisiminė pašnekovė. - Kai jis funkcionuos, didelio pavojaus gal ir nebebus, bet kasti jūros dugną per cheminio ginklo laidojimo vietas, Antrojo pasaulinio karo minų laukus - absurdiška. Visiškai neatsižvelgiant į Baltijos jūros ekologinį savitumą buvo pasirinkta tiesiog trumpiausia trasa, skrodžianti Baltiją iš šiaurės į pietus.“
Cheminiai ginklai jau pradėjo irti - randama bakterijų, kurios tas medžiagas skaido. Iš esmės visos tirtos medžiagos, sudarančios cheminį ginklą, labai toksiškos, o dauguma jų - genotoksiškos. Vis dėlto cheminiai ginklai, genetikės manymu, nėra pagrindinė Šiaurės Europos dujotiekio tiesimo problema. Svarbiausia - cheminė tarša. Cheminius ginklus galima aptikti ir iškelti, o milijonus tonų cheminės taršos, susikaupusios dugno nuosėdose, neišveši.
„Didžiausia šio dujotiekio projektavimo klaida, kad numatyta valyti dviejų kilometrų pločio koridorių, kurio ilgis - 1200 kilometrų, - kalbėjo pašnekovė. - Iš jūros dugno bus pakelta gausybę teršalų. Žada išvalyti, bet kaip iš dumblo išvalys teršalus? Juk viskas pasklis plačiai net per zonas „Natūra 2000“. Jei jau bus tiesiamas tas vamzdis, reikėtų kuo siauresnę jūros dugno juostą drumsti.“
Milda Kniežaitė
