Įsivaizduokite, kad sėdite prie stalo su maišu cukraus, arbatiniu šaukšteliu ir vandens stikline. Atidarote cukraus maišą ir įdedate kupiną šaukštą cukraus į vandenį. Tada kitą, dar vieną, dar ir dar, kol suberiate 20 šaukštelių. Ar gertumėte tokį vandenį?
Tikriausiai net didžiausiam smaližiui tai atrodytų šleikščiai saldu. Tačiau būtent tokį kiekį cukraus tikriausiai suvalgysite šiandien ir taip kasdien – paprastai to nė nesuvokdami.
Kadaise cukrus buvo prabangus ingredientas, tausojamas ypatingoms progoms. Bet pastaruoju metu jis tapo didele ir vis augančia mūsų dietų dalimi. Jei valgote bet kokį apdorotą maistą, jame tikriausia yra pridėta cukraus. Į tris ketvirčius fasuoto maisto, parduodamo JAV prekybos centruose,gaminant pridedama cukraus. Jo yra raikytoje duonoje, salotų užpiluose, sriubose, padažuose ir daugelyje kitų produktų. Mažai riebalų turinčiuose produktuose paprastai būna pridėta daug cukraus.
Tikriausiai niekas nesiginčys, kad visas šis cukrus nieko gero mums neduoda. Tačiau dabar cukrus vaizduojamas kaip visuomenės sveikatos priešas numeris vienas: toks pats blogas, jei ne blogesnis, nei riebalai, ir esantis pagrindine nutukimo, širdies kraujagyslių ligų ir II tipo diabeto varomąja jėga. Kai kurie tyrėjai netgi teigia, kad cukrus toksiškas ar sukelia priklausomybę.
Todėl sveikatos priežiūros padaliniai ruošiasi „karui su cukrumi“. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) siekia radikaliai sumažinti cukraus sunaudojimą. JAV gydytojai ir mokslininkai spaudžia maisto kompanijas sumažinti pridedamo cukraus kiekį ir būti atviresniais, kiek cukraus pridedama; JK, grupė, pasivadinusi Action on Sugar pradėjo kampaniją, siekiančią palaipsniui sumažinti cukraus suvartojimą. Politikai rengia saldintų gėrimų mokesčius. Bet ar cukrus tikrai toks blogas? Ar tai tėra audra arbatos puodelyje – su dviem cukraus, ačiū?
Kai mitybos specialistai kalba apie cukrų, jie negąsdina cukrumi, natūraliai randamu maiste, pavyzdžiui, vaisiuose ir daržovėse, ar pieno laktoze. Jie nerimauja dėl pridedamo cukraus, paprastai sacharozės (stalo cukrus) ar daug fruktozės turinčiu kukurūzų sirupu (žr. „Cukraus pagrindai“).
Ankstyvieji mūsų protėviai visiškai nežinojo šių išgrynintų cukraus formų, ir dar gana neseniai cukrus buvo reta ir brangi prekė. Tik aštuonioliktajame amžiuje, kai europiečiai nugabeno cukranendres į Naująjį pasaulį ir jų kultivavimui pakinkė vergus, cukrus tapo įprasta vakariečių dietos dalimi. 1700-aisiais, vidutinė Anglijos namų valda per metus sunaudodavo mažiau, nei 2 kg cukraus. Amžiaus pabaigoje šis kiekis išaugo keturis kartus.
Nuo tada augimo tendencija tęsiasi praktiškai be pertrūkių. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios iki naujojo tūkstantmečio pradžios, suaugusiųjų kasdien suvartojamų kalorijų skaičius išaugo 13 procentų, didžiąja dalimi dėl angliavandenių, tarp jų ir cukraus, suvartojimo. 1996 m. vidutinis suaugęs amerikietis per dieną nurydavo 83 pridėto cukraus kalorijomis daugiau,nei 1977 m. Dabar JAV per metus vienam žmogui tenka beveik 40 kg – daugiau, nei 20 arbatinių šaukštelių per dieną.
Cukraus karštligė turi daug priežasčių, bet viena iš svarbiausių buvo 1957 m. išrastas didelio fruktozės kiekio kukurūzų sirupas (High Fructose Corn Syrup – HFCS). HFCS yra tirštas gliukozės ir fruktozės tirpalas, kuris toks pat saldus, kaip paprastas cukrus, bet jo gamyba apie 30 procentų pigesnė.
Kai atsirado saldumo šaltinis, maisto gamintojai į savo produktus jo ėmė dėti netaupydami. „Kadangi alkis daugelyje išsivysčiusių šalių nebėra svarbus faktorius, kas gali priversti žmones valgyti daugiau?“ klausia Serge'as Ahmedas, Bordeaux universiteto Prancūzijoje neurologas. „Maisto malonumas. O kas sukuria maisto malonumą? Cukrus.“
Cukraus pagrindai
„Cukrumi“ vadinama didelė klasė saldaus skonio, daug energijos turinčių angliavandenių. Labiausiai žinomi paprasti cukrūs – gliukozė, fruktozė ir galaktozė, bei sudėtingesni, sacharozė ir laktozė.
Į maistą gamintojai dažniausiai deda arba paprastą cukrų, arba daug fruktozės turintį kukurūzų sirupą (High Fructose Corn Syrup – HFCS). Sacharozės molekulę sudaro susijungusi gliukozės ir fruktozės molekulė; virškinant, ši jungtis nutrūksta. HFCS, gliukozės ir fruktozės mišinys, dažnai laikomas nesveikesniu už sacharozę, bet dabar daugelis mokslininkų sutaria, kad jie iš esmės vienodi.
Suskaičiuoti, kiek cukraus pridedama į dietą, nėra paprasta. Maisto etiketėse dažnai neatskiriamas natūralus ir pridėtas cukrus – šios landos maisto pramonė užtaisyti neskuba.
Mitybos specialistai taip pat kalba apie „laisvą cukrų“ maiste, tai yra, pridėtą prie bet kurių jau esančių vaisių sultyse, meduje, klevų sirupe ir t. t.
Deja, tai nėra nekaltas malonumas. Ne visi mokslininkai akis į akį susiduria su cukraus poveikiu sveikatai, tačiau dėl vieno dalyko dauguma sutaria: mums jo iš tiesų nereikia. Lucas Tappy'is, Lausanne'os universiteto Šveicarijoje fiziologas apibendrina: „Negalime gyventi be nepakeičiamųjų riebalų. Be baltymų irgi neitų išgyventi. Be šiek tiek angliavandenių apsirūpinti reikiama energija būtų sunku. Tačiau be cukraus nekiltų jokių problemų. Tai visiškai nesvarbus maistas.“
Visas nereikalingas cukrus prideda kalorijų į mūsų dietą, tad nenuostabu, kad jo suvartojimo didėjimas sutampa su nutukimo ir susijusių problemų, tokių, kaip II tipo diabetas, augimu. 1960 m. nutukęs buvo maždaug vienas iš 8 suaugusių amerikiečių; dabar daugiau, nei trečdalis. Nuo 1980-ųjų besivystančiose šalyse nutukimo lygis išaugo keturgubai, iki beveik vieno milijardo žmonių. Nesena studija parodė, kiekvienų papildomų 150-ies kalorijų, gaunamų iš cukrumi ryšį su 1,1 procento diabeto augimu.
Kol kas viskas paprasta. Tačiau kai kurie tyrėjai regi vykstant ir kai ką išties pikta lemiančio. Jiems cukrus nėra vien papildomų kalorijų šaltinis: tai yra nuodas.
Tiesmukiausias yra Robertas Lustigas, endokrinologas iš Kalifornijos universiteto San Franciske. Kai kurių kolegų apibūdinamas kaip „anticukrininkas“. Jo pagrindinis taikinys yra fruktozė, natūralus cukrus, randamas vaisiuose, bet taip pat ir sacharozės bei HFCS komponentas.
Byla prieš fruktozę remiasi faktu, kad, kitaip, nei gliukozė, ji nevaidina svarbaus vaidmens žmogaus metabolizme (Tai nereiškia, kad mums reikia valgyti gliukozę; sudėtingi angliavandeniai, tokie, kaip krakmolas, suteikia visą reikiamą gliukozę). Mūsų protėviai susidurdavo su fruktoze vaisiuose, bet toli gražu ne tokiais kiekiais, kokius valgome dabar, taigi dalis argumento yra tai, kad mūsų kūnai paprasčiausiai neprisitaikę su ja tvarkytis.
Visų pirma, fruktozė metabolizuojama praktiškai vien kepenyse. Kai jos suvartojame daug, nemaža dalis paverčiama riebalais. Riebalų sankaupos kepenyse gali sukelti uždegimą ir randėjimą, ir cirozės progresavimą. Riebios kepenys taip pat buvo susietos su atsparumu insulinui, diabeto pranašu.
TOKSINĖ ATAKA
Fruktozė paverčiama į energiją, bet Lustigas teigia, kad kitaip, nei gliukozės skilimo atveju, šio proceso metu randasi daug deguonies radikalų, pavojingai aktyvių cheminių medžiagų, atakuojančių mūsų kūnus ir sukeliančių senėjimą. Jų išvalymui reikia antioksidantų, bet kiek jų gauname, dažnai priklauso nuo maitinimosi kokybės. „Negalintys sau leisti geresnio maisto, antioksidantų negauna. Tai viena iš priežasčių, kodėl žemesniojo socioekonominio sluoksnio žmonės serga daugiau, gaudami tiek pat cukraus,“ sako Lustigas.
Be to, fruktozės insulinas nereguliuoja, taip kaip gliukozės. Šis hormonas išlaiko stabilų gliukozės lygį kraujuje ir skatina gamintis leptiną, hormoną, pranešantį, kad jūs jau sotus. Fruktozė leptino gamybos neveikia; vienas nedidelis tyrimasnetgi rodo, kad ji padidina grelino,priešingai veikiančio hormono, sukeliančio alkio pojūtį, gamybą. Kitaip tariant, fruktozė skatina persivalgymą.
Galiausiai, didelis fruktozės vartojimas ir gyvūnų, ir žmonių tyrimuose parodė pakeliantis kraujyje trigliceridų lygį, o tai didina arterijų kietėjimo ir širdies kraujagyslių ligų riziką.
Tai įtikinantis argumentas, užkariavęs vaizduotes: 2009 m. Lustigo skaitytą lekciją peržiūrėjo daugiau, nei 4 milijonai YouTube lankytojų. Tačiau daug maitinimosi specialistų lieka neįtikinti. Nemažai tyrimų nerado įrodymų, kad kenkia būtent fruktozė – nors jie buvo kritikuoti, nes jų autorius rėmė maisto ir gėrimų pramonės kompanijos.
Cukrus: karti tiesa
Patikimiau skamba 2012 m. Tappy'io fruktozės apžvalga BMC Biology žurnalui. Jis padarė išvadą, kad nors yra dėl ko nerimauti žmonėms, jau turintiems metabolinių sutrikimų, ar rizikuojantiems jų įgyti, nėra įrodymų, kad fruktozė yra vienintelė, ar netgi pagrindinė, šių sutrikimų priežastis. Bet reikalas dar nebaigtas. „Tebėra daug neatsakytų klausimų,“ sako jis.
Kitas nieko gero cukrui nelemiantis teiginys yra tai, kad jis iškreipia valgymo įpročius, pakeisdamas smegenų chemiją, kad norėtume dar. Keletą metų neurologai lygina kaloringą maistą su pripratimą keliančiomis medžiagomis, pavyzdžiui kokainu – bent jau metaforine prasme – nes taip galima diskutuoti apie jų įprotį keliančias savybes. Bet ar tai kas nors daugiau, nei metafora?
Keletas tyrimų su žiurkėmis parodė, kad saldumas paveikia atlygio sistemą smegenyse panašiai, kaip kokainas. Viename tyrime prie kokaino pripratusioms žiurkėms netgi buvo leidžiama rinktis tarp kokaino ir saldinto vandens. „Dauguma iškeitė narkotiką į saldų atlygį,“ sako tyrimą vykdęs Ahmedas.
Tai atrodo kaip vienareikšmis nuosprendis, bet ar tas pats pasakytina ir apie žmones? Žinoma, kad maistas, kuriame daug riebalų ir cukraus – vadinamasis „hiperskoningasis“ maistas, – paleidžia mūsų atlygio sistemą, padidindami dopamino lygį, panašiai, kaip priklausomybę sukeliantys narkotikai. Ir vienas tyrimas rodo, kad daugumos žmonių su apsirijimo sutrikimu, yra panašios psichologinės charakteristikos, kaip ir piktnaudžiaujančių narkotikais žmonių. Bet ar to pakanka cukrui paskelbti priklausomybę sukeliančios medžiagos nuosprendį? Ir kaip galima atskirti cukraus viliones nuo tame maiste esančių riebalų ir druskos?
„Negalima gyventi be nepakeičiamųjų riebalų. Be baltymų irgi neitų išgyventi. Be šiek tiek angliavandenių būtų sunku apsirūpinti reikiama energija. Tačiau be cukraus nekiltų jokių problemų. Tai visiškai nesvarbus maistas.“ Nors kai kuriems gydytojams įrodymai atrodo pakankamai įtikinami, kad nutukimą gydytų būdais, naudojamais narkotinės priklausomybės gydymui, mokslinis priklausomybės nuo maisto reikalas dar toli gražu neišspręstas. Pavyzdžiui, pernai NeuroFAST, nepriklausomas, EU finansuojamas 13 universitetų, priimančių „konsensuso pareiškimus“ kontroversiškais dietologijos klausimais, bendradarbiavimo projektas, apžvelgė visus susijusius žmonių tyrimų duomenis. Išvada: „nėra įrodymų“, kad maistas gali sukelti priklausomybę.
Nenuostabu, cukraus pramonės lobistai išvadai pritaria. „Yra nedaug įrodymų iš žmonių tyrimų, atliktų taip, kad jie reprezentuotų kasdienį maito varttojimą,“ sako Glenysė Jones iš Sugar Nutrition JK, daugiausiai finansuojamos JK cukraus gamintojų.
Taigi, jei negalime teigti, kad kaltininkas yra fruktozė ar kad cukrus sukelia priklausomybę, kas belieka? Ar tiesiog per daug cukraus reiškia per daug kalorijų? Ar visa byla prieš cukrų pervertinama?
Šis klausimas dabar PSO rankose. Suneraminta pranešimų apie cukraus keliamus pavojus, jos Maitinimosi rekomendacijų ekspertų grupė peržvelgė įrodymus, siekdama pateikti rekomendacijas.
Pernai, vykstant šiam procesui, Lisa Te Morenga, žmogaus maitinimosi tyrėja iš Otago'os universiteto Naujojoje Zelandijoje, recenzavo cukraus ir kūno masės santykio tyrimą. Ji padarė išvadą, kad tampame stori nebūtinai dėl to, kad valgome daug cukraus, bet todėl, kad valgome per daug visko. „Nebuvo skirtumo tarp daugiau ar mažiau cukraus, kai sunaudojamos energijos kiekis būdavo tiksliai toks pat,“ sako Te Morenga. Kitaip sakant, jei kontroliuojamas gaunamų kalorijų kiekis, žmonės netampa nė kiek storesni, jei daugiau kalorijų gauna iš cukraus. Šias išvadas cukraus pramonė taip pat priėmė džiaugsmingai.
Tai baltoji medžiaga paleidžiama nuo kabliuko? Dar ne. Kai Te Morenga peržvelgė tyrimus, tiksliau atvaizduojančius maisto pasirinkimą tikrame gyvenime – tai yra, kai dalyviai kalorijų tiksliai neskaičiavo – daug cukraus naudojusieji buvo linkę suvartoti daugiau kalorijų ir priaugo daugiau svorio. Ir svarbiausias cukraus šaltinis buvo tas pats, kuris jau daug metų yra aukštai ir susirūpinusiųjų nutukimu sąraše: gaivieji gėrimai. Tai pateikė dar daugiau įrodymų, kad saldinti gėrimai išties sukelia svorio priaugimą – ir tai svariausia priežastis nukreipti pirštą į cukrų.
Kodėl svarbu, jei kalorijas gauname su skysčiais, o ne su kietu maistu? Pamąstykime taip. Stiklinei sulčių reikia išspausti maždaug 2,5 apelsino. Bet išgėrę stiklinę sulčių, nepasijusime tokie sotūs, kaip suvalgę pustrečio apelsino. Taip vyksta, nes nuo vaisiaus skaidulų ilgiau jausimės sotesni.
Kaip rašo Te Morenga, „visi cukrumi saldinti gėrimai tik prideda kalorijų į dietą“ – bet nepasotina. Iš dalies taip yra dėl to, kad fruktozė – galinti sudaryti iki 65 procentų viso cukraus gėrimuose iš automatų – neaktyvuoja sotumo hormono leptino.
Dėl sotumo jausmo negavimo iš saldintų gėrimų, vienu prisėdimu galima suvartoti daug daugiau kalorijų. Pavyzdžiui, gerdami saldintą gėrimą su maistu, nesuvalgysite mažiau (ir pakeitimas dietiniu gėrimu irgi gali nepadėti – žr. „Tik vienas taikinys“).
Šis sotumo jausmo nebuvimas gaunant kalorijų, panašu, turi ilgalaikes pasekmes. Keletas epidemiologinių studijų susiejo saldintų gėrimų vartojimą su išaugusia nutukimo, II tipo diabeto ir širdies kraujagyslių ligų rizika. Štai todėl saldūs gėrimai yra pagrindinis visuomenės sveikatos priežiūros atstovų rūpestis: kol kas įstatymdaviai 30 JAV valstijų bandė, nors ir nesėkmingai kažkaip apriboti jų pardavimą. Žymiausias bandymas buvo Niujorko nepavykusios pastangos uždrausti superdydžio gaiviųjų gėrimų butelių pardavinėjimą.
Ši nesėkmė iš dalies gali būti paaiškinta kampanijomis, kurias rengia maisto pramonė, turinti ilgą karo prieš grėsmes jų pelnui istoriją – kaip PSO tai puikiausiai žino.
Būsimoji PSO cukraus rekomendacija nebus pirmoji tokia. Prieš dešimt metų ji bandė kažką panašaus. Įvertinusi turimus duomenis, ji padarė išvadą, kad žmonės neturėtų gauti daugiau, nei 10% kalorijų iš„laisvų cukrų“ (žr. „Cukraus pagrindai“), kitaip jų dieta nebus subalansuota. Tai buvo maždaug pusė to, kiek žmonės tada suvartodavo iš tiesų.
Cukraus pramonė išsitraukė sunkiąją artileriją. JAV Cukraus asociacija parašė PSO generaliniam direktoriui, nurodydama JAV Medicinos instituto pranešimą, kuriame teigiama, kad 25 procentai kalorijų iš cukraus yra priimtinas dydis, ir grasindama sustabdyti JAV finansavimą PSO, jei ataskaita bus plačiai paskelbta. Panašaus turinio laiškas buvo nusiųstas tuometiniam JAV Sveikatos sekretoriui Tommy'iui Thomsonui.
Pranešimas ir jo 10 procentų vis vien buvo publikuoti, tačiau be didelių fanfarų – ir praktiškai be jokio poveikio. Daug mokslininkų, su kuriais New Scientist susisiekė, nebuvo tikri, ar jis kada buvo išleistas, o jei buvo, ar ten minimi 10%.
Naujosios PSO rekomendacijos dar teberuošiamos, bet ankstyvoji nutekėjusi informacija rodo, kad bus einama dar toliau ir rekomenduojama, kad tik 5 procentai dienos kalorijų būtų gaunama iš laisvo cukraus. Tai reikštų dabartinio vartojimo sumažinimą dviem trečdaliais, iki maždaug 8 arbatinių šaukštelių vyrams ir 6 moterims. Palyginimui, standartinėje kolos skardinėje yra 10 arbatinių šaukštelių.
Šis skaičius maisto pramonei nepatiks. Marion Nestle, mitybos, maisto tyrimų ir visuomenės sveikatos profesorė Niujorko universitete, tikisi, kad jie vėl žais nešvariai, nurodydama jų taktikos ir praeitais metais naudotos tabako pramonės taktikos paraleles.
„Tai susiję su rinkodara,“ sako ji. „Jie užsiima užkulisiniu lobizmu, kad jokia vyriausybinė agentūra neįvestų jiems nepatinkančio reguliavimo, tuo pačiu tikslu jie remia rinkimų kampanijas, puola kritikus.“ Taip pat jie stengiasi daryti įtaką mokslui: „Maisto kompanijos daugiausiai remia tyrimus, kad šie pateiktų jiems tokius atsakymus, kokių nori.“ PSO direktorė Margaret Chan Nestle'ės susirūpinimui pritarė.
„Kompanijos užsiima užkulisiniu lobizmu, puola kritikus, remia tyrimus, kad šie pateiktų tokius atsakymus, kokių nori jie.“ Tai ką galima padaryti? Yra ženklų, kad PSO 2003-ųjų pamoką išmoko. Laukiamas 5 procentų suvartojimo skaičius remiamas ne įrodymais apie cukraus sąsajas su nutukimu, o mažiau kontroversišku veiksniu: dantų ėduonimi.
Viena PSO analizė apžvelgė santykį tarp cukraus ir dantų ėduonies. Paula'os Moynihan iš Newcastle'o universiteto JK, vadovaujamoje apžvalgoje daroma išvada, kad yra įrodymų – nors ir labai žemos kokybės – pateisinančių cukraus suvartojimą iki 5 procentų, siekiant sumažinti dantų ėduonies riziką.
Jei tiesa, tai gali atrodyti kaip išmani PSO taktika. Šią rekomendaciją bus sunkiau užsipulti, nes visi žino, kad cukrus gadina dantis. Bet prasta įrodymų kokybė palieka pakankamai vietos pramonės manevrams.
Tačiau ne visi anicukrininkai laiko pramonę priešu. Pastaruosius du dešimtmečius, Grahamas MacGregoris iš Wolfsono preventyvinės medicinos instituto Londone pasaulinės kampanijos prieš druskos naudojimą smaigalyje. Jis su kolegomis įtikino maisto pramonę sumažinti pridedamos druskos kiekį maždaug 30 procentų. Dabar jie stengiasi tą patį padaryti su cukrumi. „Nėra prasmės rėkti ant pramonės, tai nieko gero neduoda,“ sako jis. „Reikia dirbti su jais.“
Tačiau tai yra ilgalaikis projektas, todėl daugelis visuomenės sveikatos tyrėjų yra agresyvesnės taktikos šalininkai. Pavyzdžiui, spalį BMJ publikavo prognozes, kad 20 procentų mokestis saldiesiems gėrimams JK nutukusių žmonių skaičių sumažintų 180 000.
Žinoma, mokesčiai debatus perkelia į pažįstamą politinę teritoriją: auklė valstybė ar individuali atsakomybė. Ar vyriausybė turi pareigą įsikišti, ar tai žmonių reikalas savimi rūpintis?
Te Morenga nėra įsitikinusi, kad cukrus yra mūsų sveikatos über priešas, bet neabejoja, kad saldaus maisto pateikimas verčia mus valgyti daugiau, nei mums reikia. „Gal žmonės turėtų prisiimti daugiau asmeninės atsakomybės,“ sako ji. „Bet leidžiame maisto kompanijoms milijonais reklamos dolerių įtikinėti pirkti jų produktus – arba, kad visiškai normalu maistą užsigerti saldintais gėrimais.“
Kol politikai svarsto savo nuomones, žmonėms patarimas yra gana paprastas: stenkitės sumažinti suvartojamo cukraus kiekį. Labiausiai saugokitės saldintų gaiviųjų gėrimų. „Tai lengviausia padaryti,“ sako Tappy.
Žinoma, cukraus suvartojimo mažinimo kritikai paprieštaraus, kad jei paprasčiausiai gerai maitinatės ir mankštinatės, saldūs gėrimai ir užkandžiai gali būti pateisinami. Tai tiesa. Bet yra ir dar viena paprasta tiesa apie cukrų: kaip jūs jo benorėtumėte, iš tiesų jums jo nereikia.
Vienas akivaizdus būdas sumažinti cukraus vartojimą yra pereiti prie dirbtinių saldiklių. Deja, naujausi tyrimai jų efektyvumui meta abejonių šešėlį (Trends in Endocrinology and Metabolism, vol 24, p 431).
Užuot padėję sumažinti gaunamų kalorijų kiekį, gaunant tiek pat saldumo, dirbtiniai saldikliai gali skatinti mus valgyti daugiau. Taip yra, nes tikro cukraus saldumas veikia dvejopai. Pirmiausia, jis aktyvuoja saldumo receptorius ant liežuvio, pakeldamas dopamino lygį smegenyse. Vėliau, kai virškinimo trakte absorbuojama gliukozė, atlygio sistema gauna antrąjį kvėpavimą. Dirbtiniai saldikliai suteikia tik pirmąjį poveikį. Taip atskirdami saldumą nuo pasitenkinimo, žmonės gali justi nepasitenkinimą ir tai kompensuoti valgydami daugiau.
