Reaguodami į žiniasklaidoje pasklidusią informaciją apie radioaktyviosiomis medžiagomis užterštą Baltijos jūrą ir su šia priežastimi susijusius pavojus gyventojams ir jų sveikatai, Radiacinės saugos centro specialistai pažymi, kad informacija pateikta tendencingai, daugelis faktų yra komentuojami neteisingai.
Internete išplito aplinkosaugos aktyvistų parengtas straipsnis apie tai, jog Baltijos jūra pati radioaktyviausia pasaulyje. „Antropogeninių (žmogaus sukurtų) radionuklidų kiekis Baltijos jūroje yra didesnis nei bet kuriame kitame pasaulio vandens telkinyje“: straipsnyje cituojami tarptautiniai ekspertai iš tarpvalstybinės Helsinkio Komisijos. Pažymima, jog jūra nukentėjo nuo Šaltojo karo bandymų su atominiais ginklais atmosferoje, vėliau - nuo Černobylio avarijos ir Selafieldo (D. Britanija) branduolinių medžiagų perdirbimo įmonės išmetamų radioaktyvių teršalų. Na, o šiandien problemą dar pagilina aplink Baltijos jūrą veikiančios atominės elektrinės ir laikinos branduolinių atliekų saugyklos.
Radioaktyvi tarša iš veikiančių atominių elektrinių, branduolinių atliekų saugyklų ir kitos su branduoline energetika susijusios pramonės didina ankstesnį užterštumo lygį ir nuodija mūsų vandenį, maistą bei orą, atpučiamą nuo jūros. Kvėpavimas užterštu oru ir užterštos žuvies valgymas sukelia rimtas sveikatos problemas, įskaitant vėžį. Pavyzdžiui, krūties vėžio atvejų padaugėjo po Černobylio avarijos, tuo tarpu žemyniniuose Švedijos regionuose jų kaip tik sumažėjo.
Atominės elektrinės aplink Baltiją nuolat išleidžia radioaktyvias atliekas į jūrą. Baltijos vanduo naudojamas reaktorių aušinimui, po to jis patenka atgal į jūrą. Tai sąlygoja cheminę, terminę (šiluminę) ir radioaktyvią jūros vandens taršą, bloginančią vandens kokybę. Žmones nuodijanti tarša dar papildomai brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams, švaistant finansinius išteklius.
2005 m. ištirta, kad Forsmarko (Švedija) žemo ir vidutinio radioaktyvumo atliekų saugykloje nuotekos į Baltijos jūrą kartais net 10 kartų viršija „normalius“ radioaktyvaus cezio normatyvus. Nuotekos iš radioaktyvių atliekų konteinerių, kuriems buvo teikiama 50 – 100 metų saugumo garantija, dėl vandens sukeltos erozijos pradėjo tekėti jau po 10 metų.
Ignalinos atominė elektrinė, sustabdyta 2009 m. , ne išimtis dėl Baltijos taršos. Šiandien niekas negali atsakyti, ar pavyks saugiai palaidoti ir saugoti radioaktyvias atliekas šalia Ignalinos AE ateinančiais dešimtmečiais ir šimtmečiais. Vidutinio ir mažo radioaktyvumo atliekų saugykla šalia Ignalinos AE įsikurs keliems šimtmečiams. Labai radioaktyvių atliekų Ignalinos AE saugyklos statyba vėluoja 3 metus ir klimpsta teisiniuose ginčuose. Atliekos bus laikomos iki 50 metų, nežinant, ką toliau su jomis daryti.
Specialistų komentaras
Reaguodami į minėtą straipsnį, oficialų pranešimą išplatino ir Radiacinės saugos centro specialistai. Jie pažymi, kad informacija apie į Baltijos jūrą patekusių radionuklidų dėl branduolinės energetikos objektų veiklos ar avarijų jose yra tiesa, tačiau esą konstatuojant šį faktą būtina paminėti, kad tai vyksta ne tik Baltijos jūros regione, bet ir kitų jūrų ar upių regionuose ir apskritai visame pasaulyje. Tačiau išmetimai į aplinką iš normaliu režimu veikiančių branduolinės energetikos objektų yra griežtai reglamentuoti tarptautiniu mastu. Leidžiami išmetimų lygiai reguliuojami įvertinus poveikį gyventojų sveikatai, siekiant užtikrinti gyventojų saugą nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio.
Nei Lietuva, nei kitos su Baltijos jūra besiribojančios valstybės nėra išimtis, o visa objektų, susijusių su radioaktyviosiomis medžiagomis (atominės elektrinės, panaudotų branduolinio kuro tvarkymo įrenginiai, radioaktyviųjų atliekų saugyklos ir kt.), veikla yra griežtai reglamentuota ir nuolat stebima gyventojų radiacinei saugai užtikrinti. Jokia šių objektų veikla yra neleistina neturint atitinkamų leidimų veiklai, kuriai vykdyti reikalingi dokumentai išduodami tik kvalifikuotiems ekspertams įvertinus ir nustačius jų atitiktį reglamentuotiems reikalavimams. Ši nuostata taikoma ir radioaktyviųjų atliekų saugojimui, kai saugykloje laikomos medžiagos privalo būti sutvarkytos ir saugomos taip, kad nesklistų į aplinką. Nežiūrint į tai, kad radiacinės saugos požiūriu visi jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius naudojantys objektai privalo atitikti radiacinės saugos reikalavimus, objektų veikla yra prižiūrima nuolatinių inspekcinių patikrinimų metu. Visų aukščiau išvardintų objektų į aplinką išmetamų radionuklidų kiekiai (dėl techninių objektų veiklos sąlygų) yra matuojami, vertinama apšvita gyventojams, gaunama dėl radionuklidų patekimo į aplinką.
Lietuvoje, kaip ir visose Europos Sąjungos valstybėse, vykdoma nuolatinė radionuklidų aplinkoje stebėsena. Tai yra bendrijos šalių narių prievolė – EURATOM sutartis nusako, kad kiekviena šalis privalo nuolat vertinti radionuklidus aplinkoje ir su aplinka susijusiuose objektuose (maiste, geriamajame vandenyje, ore, upių, ežerų vandenyje, vandens telkinių dugno nuosėdose, augaluose) ir teikti informaciją apie radionuklidų lygius atskiruose aplinkos komponentuose kitoms šalims narėms. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir sveikatos apsaugos ministro patvirtintą tvarką nuolat tiriami tiek maisto produktai (tarp jų ir žuvys iš Baltijos jūros), geriamasis vanduo ir miško grybai, tiek matuojami radionuklidai ore, atmosferiniuose krituliuose, upių, ežerų, Baltijos jūros vandenyje ir dugno nuosėdose.
Sveikatos apsaugos ministerijos įgaliotas Radiacinės saugos centras prisideda prie rizikos veiksnių įtakos sveikatai vertinimo atlikdamas jonizuojančiosios spinduliuotės sąlygotos apšvitos gyventojams vertinimą ir stebėseną. Per stebėsenos laikotarpį – o tokia stebėsena vykdoma Lietuvoje nuo 1965 metų – didesni radionuklidų aktyvumai nustatyti tik 1986 metais, kai įvyko avarija Černobylio atominėje elektrinėje ir atmosferos frontai atnešė taršą į mūsų šalies teritoriją. Tačiau tokie lygiai išliko tik metus, vėliau, dėl radioaktyviųjų medžiagų skilimo ir migracijos procesų aplinkoje, žymiai sumažėjo ir toliau nuolat mažėja.
Vėlesniu laikotarpiu (po minėtos avarijos), pradedant 1990 metais, radionuklidų lygiai maiste, įskaitant ir žuvis iš Baltijos jūros, aptikti labai nedideli, o pagrindiniuose maisto produktuose nesiekia 15 Bq/kg gryno svorio. Leistinas lygis vienam iš daugiausiai į aplinką patekusių dirbtinės kilmės radionuklidų ceziui (Cs–137) maiste yra lygus 600 Bq/kg, kūdikių maiste ir piene – 370 Bq/kg. Minėto radionuklido kiekis žuvyse iš šalies ežerų ir upių yra toks pat, kaip ir žuvyse iš Baltijos jūros ir per pastaruosius dvidešimt metų nėra viršijęs 15 Bq/kg. Todėl teigti, kad Baltijos jūroje sugautų žuvų negalima valgyti dėl jose esančių radioaktyviųjų medžiagų, yra visuomenės klaidinimas. Radiacinės saugos požiūriu tiek žuvys, tiek visas šalyje naudojamas maistas neturi žymesnės įtakos gyventojų apšvitai. Radionuklidų kiekiai atvirų telkinių, įskaitant Baltijos jūrą, vandenyje bei dugno nuosėdose yra maži, todėl baimintis dėl galimos apšvitos maudantis ar vaikštant pajūriu tikrai nėra pagrindo.
Būtina paminėti, kad kasmet ne tik Lietuva stebi radionuklidų kiekius Baltijos jūros aplinkoje. Tarptautiniai susitarimai tarp Baltijos jūros regiono valstybių įpareigoja visas Baltijos jūros regiono šalis papildomai stebėti jūrinę aplinką. Tokiu tikslu dirba HELCOM projekto specialistai, kurie nuolat atlieka įvairius tyrimus bei keičiasi informacija apie Baltijos jūros taršą radionuklidais. Bendra šių tyrimų išvada nerodo kokios nors grėsmės regiono gyventojams dėl radionuklidų Baltijos jūroje.
