Mokslininkai teigia Australijos vandenyse atradę pirmąjį pasaulyje ryklį mišrūną. Tai potencialus ženklas, kad grobuonys prisitaiko prie klimato pokyčių.
Tai, kad vietiniai Australijos juodapelekiai rykliai poruojasi su kolegomis, įprastaisiais juodapelekiais rykliais, yra precedento neturintis atradimas, turintis padarinių visam ryklių pasauliui, teigia tyrimo vadovė Jess Morgan.
„Tai labai nustebino, nes niekas iki šiol nematė ryklio mišrūno. Tai priešais mūsų akis vykstanti evoliucija“, – teigė J. Morgan iš Kvinslendo universiteto.
Tyrime dalyvavęs Colinas Simpfendorferis iš Jameso Cooko universiteto teigė, kad pirminiai tyrimai leido manyti, kad hibridinės rūšys yra gana stiprios.
Prie Australijos rytinės pakrantės ryklius kataloguojantys mokslininkai pastebėjo, kad nors pagal genetiniu tyrimus rykliai turėtų būti priskiriami vienai rūšiai, pagal savo išvaizdą jie atrodė kaip kitos rūšies atstovai.
Australijos juodapelekiai rykliai yra šiek tiek mažesni nei jų plačiau paplitę pusbroliai. Jie gali gyventi tik tropiniuose vandenyse. Tačiau jų mišrūnai palikuoniai rasti už 2 tūkst. kilometrų, vėsesniuose vandenyse.
Tai reiškia, kad Australijos juodapelekiai rykliai adaptuojasi, kad išgyventų dėl pasaulinio klimato šiltėjimo keičiantis jūrų temperatūroms.
„Jei jis hibridizuojasi su įprastomis rūšimis, jis gali savo sritį pasukti toliau į pietus, į vėsesnius vandenis. Taigi šios hibridizacijos efektas yra srities išplėtimas“, – teigė J. Morgan.
Mokslininkų komanda taip pat tiria, ar tai galėjo paskatinti klimato pokyčiai ir žvejyba. Jie taip pat planuoja tolesnius genetinius tyrimus, norėdami nustatyti, ar tai seniai prasidėjęs procesas, atrastas tik dabar, ar nesenas reiškinys.
Jei paaiškės, kad mišrūnai yra stipresni nei jų motininės rūšys, anot C. Simpfendorferio, jie gali pergyventi savo taip vadinamus grynaveislius protėvius.
„Mes nežinome, ar taip ir yra, tačiau žinome, kad jie gyvybingi, jie dauginasi, matome, kad yra keletas mišrūnų kartų. Atrodo, kad jie gana tvirti individai“, – sakė jis.
Hibridai buvo plačiai paplitę, kai kuriose vietose jie sudarė iki 20 proc. juodapelekių ryklių populiacijos.
Anot C. Simpfendorferio, šis tyrimas gali mesti iššūkį tradicinėms idėjoms apie tai, kaip rykliai evoliucionavo ir evoliucionuoja.
„Manėme, kad suprantame, kaip atsiskyrė ryklių rūšys, tačiau tai mums sako, kad iš tikrųjų greičiausiai visiškai nežinome mechanizmo, atskiriančio ryklių rūšis. Iš tiesų tai gali vykti ir su daugiau rūšių, ne tik šiomis dviem“, – kalbėjo mokslininkas.
