Astronomai pripažįsta, jog egzistuoja daug meteoritų srautų, kurių mokslininkai nėra aptikę. Jiems stebėti pasitelkiamos automatinės sistemos.
Meteoritai jau nieko nestebina ir nebaugina, nebent jo diametras viršija keliasdešimt metrų ir atsiranda pavojus, jog susidūręs su Žeme jis nespės visas sudegti atmosferoje.
Tačiau tokių pavojingų dangaus kūnų pasitaiko nedažnai, o smulkus meteoritų lietus yra astronomų kasdienybė. Kasdienybė, kurią stebėti moksline prasme yra labai pageidautina, tačiau praktiškai sunkiai įgyvendinama dėl jų mažų matmenų ir sunkiai prognozuojamų atsitiktinių trajektorijų.
Štai todėl mokslininkai pasitelkė automatizuotą teleskopą, sugebantį pavaduoti mokslininkus.
2008 metų rugsėjo 9 dieną naktinį dangų nusėjo meteoritų lietus – dalis jų praskriejo pro žemę, o kai kurie sudegė viršutiniuose atmosferos sluoksniuose ir akimirką buvo matomi ryškiau nei Jupiteris ar Venera.
Apie meteoritų lietų astronomas Billas Cooke`as sužinojo iš pat ryto savo darbo vietoje atsidaręs elektroninį paštą. Pasirodo, kiekvieną naktį Billo Cooke`o biure įsijungia automatizuotas teleskopas „Sentinel“, kuris stebėjimo rezultatus išsiunčia elektroniniu paštu.
„Mūsų sistema apima teleskopą ir videokamerą. Šiuos abu įrenginius valdo kompiuteris. Kiekvieną naktį jis pradeda darbą, tikėdamasis danguje surasti naujus, mums dar nežinomus įvykius“, – pasakoja astronomas.
Rugsėjo pradžioje „Sentinel“ užfiksuoti meteoritai priklauso perseidų srautui (perseidais vadinami meteoritai, imantys dominuoti rugpjūčio pradžioje ir lekiantys iš šiaurinės Persėjo žvaigždyno dalies). Tai vienas seniausių meteorų srautų, pirmąkart paminėtas kinų metraščiuose 39 m.
Apytiksliais skaičiavimais esant stipriausiam srautui naktį galima suskaičiuoti iki 80-90 krentančių meteorų per valandą. Šis srautas pasižymi meteorų įvairove: blyškesni būna balti arba geltoni, o ryškesni – žali, oranžiniai ar net raudoni. Trečdalis jų palieka ryškią ilgą uodegą.
Intensyvaus srauto metu meteorams stebėti nereikia teleskopo. Kartais būna taip, jog mažame teleskopų regėjimo lauke meteorų galima išvis nepamatyti – štai todėl astronomams sudėtinga stebėti ne tik atsitiktinius srautus, bet ir žinomus iš anksto.
Rugsėjo 9 dieną atskridusio meteorų srauto turbūt niekas ir nebūtų pastebėjęs, nes jis jau neturėjo tokio ryškumo kaip pagrindiniai perseidai, tad šis atradimas puikiai iliustruoja automatizuotų teleskopų, tokių kaip „Sentinel“, naudą.
Astronomai pripažįsta, jog vis dar egzistuoja aibės meteoritų srautų, kurių mokslininkai nėra aptikę. Žinoma, tai nedideli srautai, Žemei nesukeliantys jokio pavojaus, todėl praslystantys pro astronomų akis. Būtent tokių srautų stebėjimui ir skirta „Sentinel“ sistema.
Mokslininkams įdomu ne tik aptikti silpnus meteorų srautus, bet ir užfiksuoti jų šaltinį. Tam reiktų sekti meteorų skriejimo trajektoriją, tačiau kol kas „Sentinel“ to negali padaryti. Tokiem stebėjimas reikia daugiau nei vienos vaizdo kameros – tai leistu sukurti trimatį skrydžio modelį. Todėl astronomai daugiau nei už 100 kilometrų nuo pagrindinės būstinės montuoja naują „Sentinel“ vaizdo kamerą.
Pirmuosius sėkmingus bandymus dviejų kamerų sistema praėjo jau spalio 1 dieną – tuo metu „Sentinel“ aptiko ir sėkmingai sekė apie 1 cm dydžio meteoro skrydį.
Nors tokie meteoritai visiškai nekenkia Žemei, tokie duomenys bus gyvybiškai svarbūs ateityje, kuomet žmonės ims statyti ilgalaikes kosmines bazes Mėnulyje. Juk Žemės palydovas neturi apsauginės atmosferos sluoksnio ir jo paviršius gana intensyviai atakuojamas smulkiais meteorais. Tad mokslininkam rūpi daug kas – jų skrydžio trajektorija, pasiekiamas greitis, sukuriama energija, pasirodymo intensyvumai ir kita informacija.
Štai todėl mokslininkai bando aptikti net ir tuos srautus, kurie Žemei visiškai nekenksmingi ir surinkti visą įmanomą informaciją apie juos iki tol, kol jie sudega atmosferoje.
