Užsienyje radikalūs politikai, pasisakantys prieš tam tikras žmogaus teises, yra išimtis ir sulaukia kolegų pasmerkimo, o Lietuvoje išimtis yra žmogaus teises ginantys politikai. Taip naujienų portalui LRT.lt teigia Žmogaus teisių stebėjimo instituto programų direktorė, laikinai einanti instituto direktorės pareigas Dovilė Šakalienė.
Tik atsitiktinai nepriimta Konstitucijos pataisa, kuri šeimos koncepciją susietų vien su santuokos sudarymu. Prabėgus metams Seime svarstomos įstatymų pataisos, kad už homoseksualų eitynes būtų baudžiama. Taip pat šmėkštelėjo idėja, kad rūkantys, vartojantys alkoholį, apkūnūs žmonės turėtų mokėti papildomas įmokas. Galiausiai prieita iki svarstymų uždrausti abortus.
D. Šakalienė mano, kad kompetencijos žmogaus teisių srityje stokojantys politikai kursto lengviau paveikiamus gyventojus diskriminuoti, niekinti tam tikras visuomenės grupes.
– Ar vadinamoji Seimo „vertybinė darbotvarkė“ atsirado iš neturėjimo kuo užsiimti belaukiant galutinių darbo grupių išvadų, ar tai jau yra tendencija?
– Tai nėra visai nauja tendencija, bet ji labai stebina žmogiškąja prasme. Seimas turi kuo užsiimti: yra daug problemų, kurios nėra sprendžiamos. Žmogaus teisių apžvalgose kartojame, kad valdžiai reikėtų susivokti, jog emigracija iš Lietuvos tikrai nėra vien ekonominė. Žmonės emigruoja dėl to, kad yra labai prasta socialinė politika, o žmogaus teisių politikos apskritai neturime.
Tenka konstatuoti, kad tiesiog stokojama kompetencijos. Seimo nariams praverstų žmogaus teisių pagrindų kursų pažymėjimas netgi labiau, nei jų prabangių automobilių vairuotojams – vairuotojo pažymėjimas. Orientavimasis, ko reikia visuomenei, yra itin prastas, o pataikavimas radikaliausio elektorato lūkesčiams nėra prasmingas. Visuomenė yra įvairi, ir toli gražu ne didžioji dalis visuomenės yra radikaliai nusiteikusi. Vis dėlto, kai stengiamasi žmonėms surasti „atpirkimo ožį“ po išgyvento gana sunkaus laikotarpio, daug kas pasiduoda emocijoms.
Sveika socialinė politika yra tada, kai kiekvienas žmogus jaučiasi saugus, visavertis pilietis, galintis įgyvendinti savo lūkesčius. Tokia ji turi būti strategiškai mąstant ir planuojant tolesnę šalies ateitį. Žinoma, liūdna tendencija, kad parlamentarus renkame pagal grožį šokių konkursuose, tačiau valdžia turi didesnę atsakomybę prieš visuomenę ir turi ją tarsi timptelėti į viršų, padėti jai eiti į priekį. O dabar ką turime? Teoriškai konservatorių valdžią pakeitė socialdemokratų, kuri pasaulyje yra žinoma kaip jėga, kuriai rūpi lygybė, lygios galimybės, žmogaus teisės. O Lietuvoje pastarosiomis savaitėmis užderėjo tokių žmogaus teisėms priešiškų įstatymų projektų, kad esame pakraupę.
– Minėti siūlymai galbūt ir atitiktų nemažos dalies Lietuvos elektorato lūkesčius – visuomenė juk senstanti, o vyresni žmonės dažnai būna konservatyvesni. Tačiau kur tai veda? Ar nepaskatins šiuolaikiškų jaunų žmonių emigracijos, nes jie nenorės gyventi uždaroje, homofobiškoje šalyje? Buvo žadama, jog būsime europiečiai, o dabar nežinia, ko tikėtis.
– Pirmiausia išties yra jaučiama neigiama jaunimo reakcija. Tarp jaunų žmonių jau plačiai sklinda savanorystės nevyriausybinėse organizacijose, žmogaus teisių srityje idėjos. Tačiau ir toms visuomenės grupėms, kurioms iš pirmo žvilgsnio šios diskriminacinės iniciatyvos, dvelkiančios viduramžiais, atrodo patrauklios, būtų nenaudingos. Valstybėse, kurios taiko diskriminacinę politiką, negerbia žmogaus teisių ir valstybėse, kuriose žmogaus teisės gerbiamos, labai skiriasi visuomenės gerovė. Pastarosiose gerbiamas ir senas žmogus, jis gauna pakankamai jam reikalingų paslaugų, paramos. Palyginkime, pavyzdžiui, Skandinavijos šalis, Vokietiją ir Rytų šalis, kurios eina regreso kryptimi.
– Panašių tendencijų galima pastebėti Rytų, Vidurio Rytų Europos šalyse. Ar tai kažkoks pokrizinis sindromas? Ir ar tai reiškia, kad vėl lygiuojamės į Rytus, o ne Vakarus?
– Taip, tai būdinga. Kai žmonės gyvena sunkiai, jie gali būti pakreipti įvairiomis kryptimis. Viena kryptis gali būti solidarumo, susitelkimo. Pavyzdžiui, prancūzai taip pat išgyveno krizę, tačiau labiau susitelkė, o ir valdžia rodė didesnę vienybę su savo tauta. Lietuvoje vietoj susitelkimo tendencijos, vienybės ir brolybės pajutimo, kuris savaime eliminuoja poreikį ką nors diskriminuoti, ieškoma atpirkimo ožio. Lengviausia apkaltinti silpniausius, ir tai nedemokratinių valstybių kryptis, kuri niekur neveda. Lieka pagyvenę žmonės, o darbingo amžiaus emigruoja. Politikai kaip mantrą kartoja, kad reikia sutvarkyti ekonomiką, ir tuomet grįš visi emigrantai. Tačiau reikėtų labiau pasigilinti, kodėl yra tokia padėtis. Vietoj kone mistinių įstatymų projektų, kaip žmones nubausti, išgąsdinti, uždrausti būti savimi, reikėtų pamąstyti, ką daryti, kad tautiečiai geriau jaustųsi. Girdimas radikalus, bet populiarėjantis argumentas, esą Europa bando sunaikinti lietuvių moralę, vertybes. Kyla du klausimai. Pirmiausia, kodėl taip norėjome grįžti į Europą? Kodėl, būdami Sovietų Sąjungos priespaudoje, sakėme, jog esame europiečiai, vakariečiai, kad nesame Rytų tautų atstovai? Juk dabartinė retorika apie „supuvusį kapitalizmą“ labiau primena sovietinę propagandą. Antra, jeigu Europa yra tokia bloga, kodėl visi taip nori pasinaudoti Bendrijos struktūrinių fondų pinigais? Viena ranka talžome Europą už idėjas, kurios yra tiesiog bendri žmogaus teisių principai, kita ranka pasiimame kiekvieną pinigėlį, kurį mums duoda.
– Net jei įstatymų pataisos dėl šeimos koncepcijos, eitynių, abortų nebus priimtos, greičiausiai tokių dalykų svarstymas valdžios lygiu veikia visuomenės nuotaikas, nuostatas, didina galimų diskriminacijos atvejų riziką?
– Žinoma. Galima palyginti su mirties bausme: jei valstybė laiko legitimiu dalyku užmušti savo pilietį, tai visuomenės nuostatas veikia degradacijos link, nes žmogaus gyvybė prilyginama daiktui. Galime užmušti žmogų įteisinę tai įstatymu. Tad jeigu politikai diktuoja toną, kad galima diskriminuoti žmones dėl savybių, kurių jie negali pakeisti, visuomenė įgauna pateisinimą diskriminuoti, niekinti tam tikras visuomenės grupes.
Taip pat ir dėl abortų – žmogaus teisių gynėjai juk nesako, jog abortai yra gėris ar šventė. Norime, kad žmonės turėtų pasirinkimą. Papiktino vieno lenkų politiko pasakymas, jog jie siūlo drausti abortus kaip tik tam, kad žmonės turėtų pasirinkimą. Taip politikai demagogiškai iškreipia tikrąsias sąvokas, supainioja logines kategorijas. Pasirinkimas, nors sunkus ir skausmingas, yra tuomet, kai kalbama dar apie embrioną, o ne vaiką, kuris yra nelauktas, kuriam auginti nėra galimybių.
Šalyse, kuriose uždraudžiami abortai, daugėja kriminalinių abortų, kuomet sužalojama moterų sveikata, ir tai į gera neveda.
Vėlgi – ne nuo to pradedama. Lytinio švietimo Lietuvoje nėra, nes jis esą irgi gali pakenkti dorovei. Tačiau praktika rodo, kad kuo anksčiau jaunimas sužino, kas yra lytinis gyvenimas, kaip išvengti nepageidaujamo nėštumo, tuo mažiau tokių nėštumų.
– Iš tų įstatymų pataisų, kurias įvardijate kaip diskriminacines ir dvelkiančias viduramžiais, pluošto išskirčiau siūlymą keisti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Tačiau būtent ši iniciatyva sulaukė didžiulio pasipriešinimo.
– Tai labai keista reakcija, nes lietuviai daugiausia ir emigruoja į tas šalis, kurias šioje kritikos bangoje labiausiai apkalba. Norvegijoje, kuri yra viena iš lyderių vaikų teisių apsaugos srityje, dabar gyvena nebe dešimtys, bet šimtai tūkstančių lietuvių. Vaikai yra paimti iš trijų ar keturių šeimų. Tai rodo, kad lietuviai užsienyje sugeba pakankamai gerai rūpintis savo vaikais, puikiai integruojasi. Vietoje to, kad iš to pasimokytume, kartojame iš Rusijos, Ukrainos sklindančias demagogijas.
– Reziumuojant panašu, kad Lietuvoje kairieji ir dešinieji šioje srityje suvienodėjo, ir tik liberalai dar kažkiek gina žmonių teises?
- Iš tiesų tai šiek tiek gąsdina. Nors kaip valstybė Lietuva dar labai jauna, tad daro vaikiškas klaidas. Politinės jėgos vienos pasivadino vienaip, kitos – kitaip, o iš esmės visi tiesiog nori būti išrinkti ir kartoja tą vienintelį stebuklingą žodį „ekonomika“. O ekonomika gali būti statoma tik ant socialinės politikos pagrindo. Liberalai šiuo atžvilgiu išsiskiria, jų politikai bent jau išdrįsta pasakyti, kas iš tikrųjų yra blogai. Vis dėlto užsienyje radikalūs politikai, pasisakantys prieš tam tikras žmogaus teises, yra išimtis ir sulaukia kolegų pasmerkimo, o Lietuvoje išimtis yra žmogaus teises ginantys politikai.
Šalies atstovai prieš užsienio politikus turi teisintis, kad kai kurie parlamentarai yra išsišokėliai ir į juos neturėtų būti žiūrima rimtai, tačiau kaip dėl kitų 50 Seimo narių, kurie balsuoja už išsišokėlio pateiktą įstatymo projektą?
Turime atsakyti sau į klausimą: ar kaip avių banda eisime diskriminacinės politikos link, ar įjungsime atsakingą pilietinį mąstymą ir galvosime apie tai, kaip mūsų valstybė gyvuos po penkerių, dešimties metų.
