„Jei šiandieninę mitybą palygintume su tarpukario Lietuvos gyventojų, skirtumas milžiniškas – pažiūrėkite, kiek dabar yra įvairių sintetinių maisto priedų, pilna E. Naujosios maisto gamybos technologijos išplečia asortimentą, bet pakeičia biologinę vertę“, – konstatavo mitybos specialistas.
Plačiau apie tai, kodėl net sveikatai palanki mityba šiandien gali neužtikrinti reikalingų maisto medžiagų kiekio, kokios to priežastys ir galimos pasekmės organizmui, naujienų portalo tv3.lt pokalbis su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto direktoriumi prof. Rimantu Stuku. Tai – antroji interviu dalis. Pirmąją dalį galite skaityti čia: Profesorius Stukas perspėjo lietuvius: net ir valgydami sveikai suklupti gali visi | tv3.lt.
Užauginta savo lysvėje – nebūtinai ekologiška
Daug girdime, kaip turėtume maitintis – ir viduryje žiemos apsirūpinti šviežiomis daržovėmis, ir valgyti daug žuvies. Bet šalia skaitome žinutes apie jose randamus sunkiuosius metalus, mikroplastiką. Baimių ir nerimo daug, kaip su tuo tvarkytis?
Šiandienos realybė yra tokia... Kartais žmonės sako, kad tose daržovėse, išaugintose šiltnamyje, „nieko nėra“. Na, bet tikrai yra – gal kiek mažiau, negu kad augant atvirame grunte, saulės šviesoje, bet yra. Mikroplastiko, nanoplastiko tikrai daug kur yra – ir ore, tad mes jas ir įkvepiame, pilna įvairių plastikinių indų, maišelių, taros, įrangos, iš kurių taip pat išskiriamos nanodalelės ir patenka į mūsų organizmą. Tai ne viskas priklauso nuo paties žmogaus, tokia yra realybė.
Taip pat, kaip minėta, žuvyse galime rasti įvairių sunkiųjų metalų. Jei pažiūrėtume pagal teisės aktų reikalavimus, kokios yra leidžiamos jų normos, pamatytume, kad žuvyse jų gali būti žymiai daugiau negu kad kituose maisto produktuose, nes žuvis neišvengiamai yra užteršta. Jeigu normos būtų labai griežtos, išvis neturėtume žuvies ant stalo.
Bet ką žmogus gali padaryti, tai rinktis tuos produktus, kuriuose yra sveikatai palankių medžiagų, kurios kažkiek atsvertų tą galimą nepalankų poveikį. Kiekviename maiste galime rasti ir sveikatai palankių, ir nepalankių medžiagų. Tai jeigu valgysime tą maistą, kur yra daugiau sveikatai palankių medžiagų, reikia tikėtis, jos mums kažkiek padės.
„Anksčiau viskas buvo labai natūralu, tačiau kuo maistas labiau apdorotas, tuo labiau gali pakisti sudėtis.“
Jei šiandieninę mitybą palygintume su tarpukario Lietuvos gyventojų, skirtumas milžiniškas – pažiūrėkite, kiek dabar yra įvairių sintetinių maisto priedų, pilna E. Naujosios maisto gamybos technologijos išplečia asortimentą, bet pakeičia biologinę vertę. Anksčiau viskas buvo labai natūralu, tačiau kuo maistas labiau apdorotas, tuo labiau gali pakisti sudėtis – tie patys baltymai gali šiek tiek pakisti, denatūruoti, sumažėti vitaminų.
Turbūt galima suprasti, kodėl kiti imasi gana kardinalių permainų gyvenime – viską metę išvyksta gyventi į kaimą, kur gali bent užsiauginti savo daržovių.
Čia vėl nereikėtų apsigauti. Matome, kad Lietuvoje yra plėtojama ekologinė žemdirbystė, tai tikrai žinome, kad toks maistas yra palankus sveikatai. Bet kiti, sakysime, augina daržoves savo darže ir įsivaizduoja, kad valgo ekologišką produktą, tai nieko panašaus.
Nes jei koks ūkis augina ekologiškas morkas, kiekvienais metais produkcija yra tiriama, sertifikuojama, tikrinamas dirvožemis. Gerai, kad yra ekologinis ūkis, bet jei su paviršiniais vandenimis bus užnešta kažkokių teršalų, ta morka gali užaugti neekologiška. Todėl derlius kasmet tiriamas ir sertifikuojamas. O kiti patys augina ir įsivaizduoja, kad yra visiškai natūralu, bet gali būti ir labai užteršta. Taigi jei daržoves užsiauginai savo lysvėje, dar nereiškia, kad viskas yra idealu.
Maisto papildų manija – ar išties visada reikia?
Dėl tos medžiagų stokos neretai esame priversti griebtis maisto papildų. Tačiau kartais atrodo, kad dalį tautiečių yra apėmusi tikra manija – papildų vartojama gausiai, kitą kartą ir neaišku, ar jų reikia. Kada be jų tikrai sunku išsiversti, o kada sau tik padarysime meškos paslaugą?
Viskas priklauso nuo mūsų maisto raciono. Maisto papildas irgi yra maisto produktas, nesvarbu, kad turi farmacinę formą – juose tos maistinės ir biologiškai aktyvios medžiagos yra koncentruotos ir dozuotos. Papildai turi mitybinį arba fiziologinį poveikį, jų paskirtis yra papildyti mūsų mitybą, jeigu dėl jos nevisavertiškumo kokių nors medžiagų gauname nepakankamai arba joms yra padidėjęs organizmo poreikis.
Taigi jeigu žmogus nevalgo riebių žuvų (lašišos, skumbrės), negauna pakankamai omega-3 riebalų rūgščių, tada jas geriau gauti su maisto papildu, nei visai negauti. Kaip ir su vitaminu D – jis gaminasi odoje saulėje, o tų saulėtų dienų yra mažai, su maistu irgi negauname pakankamai, tai vėlgi būtų prasminga papildyti racioną. Visų kitų medžiagų kaip ir galėtume gauti su maistu, bet tyrimai rodo, kad daugelio jų vis tik gauname nepakankamai.
„Jei daržoves užsiauginai savo lysvėje, dar nereiškia, kad viskas yra idealu.“
Idealiausia būtų susitvarkyti mitybą, kritiškai įvertinti, kokių medžiagų stokojama, nes maisto papildas nėra maisto pakaitalas. Bet jeigu to padaryti nepavyksta, tam, kad mityba būtų visavertė, jau tada geriau maistinių medžiagų gauti su maisto papildais.
Nors pats prisižiūriu mitybą, tikrai vartoju daug maisto papildų, nes, kaip kalbėjome, produktų sudėtyje dažnai gali nebūti pakankamai reikalingų medžiagų. Realiai kiekvieną dieną vartoju ir omega-3 riebalų rūgštis, ir kompleksinius vitaminų bei mineralinių medžiagų papildus.
Sveikata priklauso ne vien nuo kalorijų
Kita problema – ne visiems kokybiškesnis maistas yra įperkamas. Tad kalorijų gal ir galime gauti pakankamai, bet ne maistinių medžiagų...
Anksčiau būdavo toks posakis: jeigu sotus, tai ir laimingas. Šiandien tokio posakio jau negalime vartoti, nes sotumo jausmą galime pasiekti ir privalgę sveikatai nepalankaus, riebaus maisto. Bet žmogus laimingas tada, kada sveikas, o sveikata priklauso ne vien nuo kalorijų. Tai čia tikrai yra problema.
Beje, periodiškai tiriame, kaip kinta mūsų visuomenės kriterijai, kuriais vadovaudamasi ji renkasi maistą. Pandemijos laikotarpiu ir dar iškart po jos pagrindinis kriterijus buvo sveikata. Pasibaigus pandemijai sveikatos kriterijus pradėjo žemėti, o skonis pradėjo augti ir šiandien, naujausiais duomenimis, tik maždaug 25 proc. gyventojų pirkdami maistą galvoja apie sveikatą. Pagrindinis kriterijus yra tai, kad būtų skanu. O to skonio dažnai suteikia įvairūs maisto priedai, įvairios kvapiosios medžiagos.
Artėja šventės, kai tų skanių pagundų bus kur kas daugiau, bet skrandis dėl to nebūtinai padėkos. Turite kokį patarimą riebiai ir sočiai mėgstantiems atšvęsti lietuviams?
Kai kalbame apie sveikatai palankią mitybą, galvojame apie kasdienę žmogaus mitybą. O per Kalėdas, Kūčias neišvengiamai ant stalo atsiduria tradiciniai patiekalai, kurie dažnai būna ir riebūs, sveikatos požiūriu ne visada sveikatai palankūs. Bet tai yra šventiniai, tradiciniai patiekalai, kurių receptai perduodami iš kartos į kartą. Tai labai gražu ir prasminga, padeda pajausti šventinę dvasią.
Bet tikrai nekalbame, kiek ta silkė pataluose bus palanki sveikatai. Jei šventinių patiekalų tikrai neatsisakysime, turime kalbėti apie saikingumą – nereikia prigaminti dideliais kiekiais, reikia valgyti nedidelėmis porcijomis, paragaujant vieno ar kito patiekalo. Šventiniai patiekalai tokiais ir turėtų likti, bet per šventes svarbiausia nepersivalgyti.
Dėkoju už pokalbį.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
Žuvies kokybė apgailėtina.
